Iš pirmo žvilgsnio – namas kaip namas. Kas gi tokiame daugiabutyje kitaip, jog policija nusprendė, kad jis vertas “Saugios kaimynystės“ teritorijos vardo? Atlikta sulaikytų vagių apklausa parodė, kad jie taip pat vertina namo ar daugiabučio pelnytą vardą: didesnioji jų dalis prisipažino neketiną veržtis į erdvę, kur kabo atitinkama lentelė. Taip pat nustatyta, kad turto vertė tokiame name išauga 15-25 proc. Ir svarbiausia – tokio vardo tik už gražius langus (namų „akis“) policija nedalina: Žirmūnuose tokių grupių – vos trys, o yra sostinės rajonų, kur – nė vienos. Gruodžio 10 d. Vilniaus 1-asis policijos komisariatas surinko suinteresuotus gyventojų ir namų administratorių atstovus į seminarą „Nusikalstamumo prevencija per aplinkos dizainą“ (CPTED) ir aptarė priemones, kurios padėtų užkardinti nusikaltimus bei namų bendrijas paskatintų aktyviau jungtis prie Saugios kaimynystės bendruomenės.
Žiupsnelis statistikos ir istorijos
Statistika negailestinga – vagysčių skaičius nuolat auga. Teigiama, kad vagystė įvyksta kas dvi minutės, o bent kartą gyvenime yra buvę apvogti 7 iš 10 gyventojų. Nereikia pasakoti, koks tai jausmas: pažeminimas, gėda, nešvaros pojūtis, pasišlykštėjimas ir bejėgis pyktis – štai ta išgyvenimų gama. Bendroje nusikalstamų veikų statistikoje jau keletą dešimtmečių vagystės Lietuvoje sudaro didžiausią dalį ir laikosi ties panašia riba – 38 proc. visų atvejų. Ir, nepaisant pastangų, tik 26 proc. jų buvo kada nors ištirtos.
Amžių amžius visi suka galvą, kaip sutramdyti nusikalstamumo chimerą. Nepavyko dar niekam. Tačiau kai kam sekasi geriau už kitus. Saugios kaimynystės idėją sugalvojo amerikiečiai. Tik ar tikrai jie? Iš tikrųjų idėjos esmė – vienas seniausių žmogaus elgesio modelių: kaimyno pagalba kaimynui. Tiesiog JAV ji įgavo aktualų šiandienai pobūdį. Paskui persikėlė per Atlantą, atkeliavo į Europą, iš čia pasiekė ir Lietuvą. 1987 m. apie ją sužinojome kampanijos „Stabdyk nusikalstamumą“ vardu. Didesnes apimtis ir labiau apibrėžtus kontūrus kovos modelis įgavo 2003 m., kai buvo patvirtinta Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa. Nuo tada jis šlifuojamas, pildomas.
Per tą laiką suvokta, kaip svarbu savo saugumu rūpintis patiems, taip pat – suvienyti gyventojų, policijos ir savivaldos institucijų pajėgas, užuot vien pasyviai laukus, kol policija mus apgins, burnojus, kad pareigūnams sekasi ne taip, kaip norėtųsi. Šiandien – jau daugiau kaip 10 metų Lietuvoje vystoma Saugios kaimynystės programa, per tą laiką sudariusi sąlygas susikurti per 2000 saugios kaimynystės grupių. Šiuo metu Lietuva kartu su dar trimis ES valstybėmis – Latvija, Estija ir Suomija – įgyvendina projektą, kuriuo diegiama prevencijos ir kovos su nusikalstamumu programa vadovaujantis CPTED. Tad jau galima daryti ir tam tikrus apibendrinimus, ir pasidalyti įžvalgomis. Ir vieno, ir kito savo klausytojams nepašykštėjo gruodžio 10 d. į naująją savo būstinę P. Vileišio gatvėje sukvietę Vilniaus m. 1-ojo policijos komisariato lektoriai, bendruomenės policijos pareigūnai.
Pritaikius aplinkos dizainą išauga saugumas
Akivaizdu, kad Žirmūnai, vienas seniausių rajonų, nėra ta teritorija, kuri buvo statyta laikantis CPTED. Tad šiandien tenka tiesiog taisyti praeities klaidas ir pritaikyti aplinką dabartiniams poreikiams. Vienas iš svarbiausių veiksmų, kaip teigė lektorė Liliana Malinovskaja, per aplinkos dizainą daryti įtaką pažeidėjų sprendimų priėmimo procesui. Kitaip tariant, aplinka turi būti patogi ir saugi vietos gyventojams, tuomet daugeliu atvejų ji taps nepatraukli potencialiems nusikaltėliams.
Teritorijos užstatymo ir apgyvendinimo tankis turi bene didžiausią įtaką kriminogeniniai situacijai vietovėje, teigė pareigūnė. Intensyviai apgyvendintoje teritorijoje ypač sunku puoselėti bendruomeniškumą. Esą kuo daugiau verslų ir įmonių, daugiau gyventojų, tuo daugiau lokalių problemų. Tokiu atveju tenka kalbėti apie teritoriškumo principo įgyvendinimą, kuris apima strategijas, skatinančias erdvių nuosavybės jausmo atsiradimą: čia mano (mūsų) erdvė, nešdinkis lauk.
Pirmiausia tai erdvių zonavimas, kuriam pasitelkiamos stebėjimo ir techninės priemonės. Neapsieita tąkart be konkrečių patarimų: aklina tvora užtikrina privatumą, tačiau permatoma leidžia stebėti aplinką. Vešlūs krūmai ekologijos entuziastams gražu, tačiau tai užkerta kelią stebėti aplinką. Todėl rekomenduojama auginti ne aukštesnius nei 1 m -1,2 m krūmus, kad vaizdas būtų atviras.
Nusikaltėliams negalima sukurti galimybių patekti į kokią nors erdvę. Pasirodo, vadovavimasis principu: aš neturiu, ką būtų galima pavogti, yra prastas saugumo garantas. Dėl neatsakingo požiūrio į savo saugumą ir turtą yra daug dažniau apvagiami namai ar butai, ne kuriuose gausu turto, bet tie, kurie prastai saugomi. Tai patvirtina ir statistika: 34 proc. ilgapirščių patenka pro nerakintas pagrindines duris. Galbūt suklusti galėtų padėti plačiau parodytas ir tądien demonstruotas filmukas, kuriame nuteistasis pasakoja nenaudojęs jokių įsilaužimo įrankių – tiesiog įeidavęs per neužrakintas duris. Būdavo, kad ten jis praleisdavęs naktį, o dieną, likęs vienas užrakintas namuose, o kartais ir su vienu nieko neįtariančiu šeimininku gretimame kambaryje, nuodugniai viską apšniukštinėdavęs ir ramiai, be skubos „pasirūpindavęs“ nešuliu iš namų. Tiesą sakant, tai šiurpuliukus keliantis pasakojimas apie tai, kaip nesaugumą susikuriame patys. Ir kiti vagių patekimo būdai į privačią teritoriją ne ką išradingesni: 23 proc. atvejų – per neuždarytą pirmo aukšto langą, per vidinio kiemo duris (22 proc.). per garažo duris (9 proc.) ir t.t.
Kalbėta ir apie kitas saugumo priemones. Pvz., įsilaužėliams labai nepatraukli graži ir švari erdvė: įrengtos teritorijos stebėjimo kameros (taikant šią priemonę 40 proc. sumažėjo įsilaužimo atvejų), „Saugios kaimynystės“ lentelės, švara prie šiukšlių konteinerių, neapipaišytos sienos ir t.t. Turto draudimas, signalizacijos įrengimas, pakeliami užtvarai, geras apšvietimas, privačių saugos tarnybų samdymas, tvoros, vartai, spynos – bene visi svarbiausi saugumo užtikrinimo variantai seminare buvo nuodugniai ir vaizdžiai aptarti. Įskaitant ir pačius paprasčiausius: pačių gyventojų teritorijos stebėjimą neatkreipiant dėmesio į save ir būtinai – reagavimą. Pateiktas šviežias pavyzdys: neabejingo kaimyno dėka Žirmūnuose sulaikyti ilgai ieškoti įsilaužėliai į automobilius. Tad „smalsi ir viską žinanti kaimynė“ policininkų ne pašiepiama, o dažnai giriama.
Saugios kaimynystės privalumai
Aptarti žingsniai pakeliui į saugią kaimynystę. Pirmiausia tai atsakingo asmens identifikavimas, tuomet bendrystės ieškojimas, pareigų pasidalijimas, veiksmų plano parengimas ir detalizavimas, kreipimasis į policiją registruoti, susipažinimas su kaimynais, keitimasisi telefonais, bendrų virtualių pokalbių grupių sukūrimas, bendri veiksmai ir kt.
Saugi kaimynystė, kaip buvo teigta, – ne tik didesnis namo gyventojų saugumo užtikrinimas, tai dažnai naujų santykių formavimosi pradžia, naujos pažintys, galbūt net kelias į bičiulystę, bendrų pomėgių, interesų, veiklų atradimas ir puoselėjimas. Tai mažytė bendrija, turinti savo nepakartojamą gyvenimą, ritmą, bendras šventes, pareigas, talkas, varžybas, susirinkimus, o gal ir keitimosi daiktais tradiciją, prižiūrinti kartu kartu gėlynus, sodus, daržus. Tai tarsi alternatyva giminystei, ypač, kai artimieji toli, o kaimynas – čia pat, ranka pasiekiamas. Tai pasitenkinimo ir saugumo jausmas, kurį sukuria bendrystė, pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam.
Žirmūnų bendruomenės pareigūnas Andžej Radevič ragino ir daugiau namų bendrijų pagalvoti apie vaizdo stebėjimų kamerų įrengimą. Neslėpė, kad į kreipimusis dėl kamerų registravimo atsakymų iš savivaldybės tenka palaukti, bet tikino, kad pastangos atsiperka.
Turėjo klausimų ir namų, kuriuos prižiūri samdomas administratorius, atstovai. Esą administratorius krautis papildomų rūpesčių neskuba ir taip stabdo bendruomenės interesą turėti daugiau saugumo. Aptartos galimos išeitys, tačiau sklandžių sprendimų nei policija, nei kolegos šįkart dar nepasiūlė. Kalbėta ir apie išlaidas, kuriomis dėl kamerų pirkimo, įrengimo ir įrašų stebėjimo pabrangsta paslaugos namo gyventojams. Esą paieškojus ekonomiškų sprendimų, nenukenčia nei kamerų kokybė, ne perdaug ir kišenė. Žinoma, nelygu namo didumas, kiti veiksniai.
Sodų bendrijų atstovai guodėsi dėl jiems tenkančių iššūkių, kurių vienas pagrindinių – pirmiausia surinkti kaimynus į krūvą, o paskui ir rasti visiems priimtiną sprendimą. Šiaurės miestelio namo bendrijos atstovas kalbėjo apie sunkumus, kylančius priimant bendrus dėl požeminių garažų sprendimus, kuomet po namu tik apie 30 proc. jų priklauso namo gyventojams.
Taip pat supažindinta su saugios kaimynystės grupės stojimo į Saugios kaimynystės asociaciją sąlygomis, raginta kitąmet aktyviau dalyvauti Saugios kaimynystės grupių konkurse ir net užsiminta apie vis vertingesnius metai iš metų nugalėtojams skiriamus prizus.
X X X
Kaip ten bebūtų, su statistika skaitytis teks: vidutiniškai tik 10 proc. gyventojų yra aktyvūs, 15 proc. – pesimistai, kuriems beveik viskas yra negerai, o 75 proc. – pasyvūs. Tad tam mažiausiajam nuošimčiui šalia visų pareigų tenka ant pečių vilkti ir savo jokio ryžto nerodančius kaimynus. „Juos reikia patraukti, sudominti vizija“,- ir ragino, ir įtikinėjo policijos atstovai.
Prierašas: redakcija dėkoja Vilniaus miesto pirmajam policijos komisariatui už prieigą prie informacijos šaltinių saugios kaimynystės klausimais.
Viršuje nuotraukoje: Vilniaus m. 1-ojo policijos komisariato pareigūnai: A. Radevič ir L. Malinovskaja.
Viena iš pranešimo skaidrių.
