Žirmūnų seniūnijos koridoriai ir salė pilnutėliai. Ir neatsitiktinai. Atvykusieji smalsauja pamatyti ką ir kaip iš jų gyvenimo tėkmės pavyko užfiksuoti metraštininkui Albertui Bakučiui. Bendruomenės nariams džiaugsmas ši paroda – atpažįsta save išvydę kažkada atėję į įvairius vietos veiklos renginius, šventes, koncertus, jubiliejus, vakarones. Na, o labiausiai pagerbtomis jaučiasi „Neries“ moterų ansamblio dainininkės – spalvotose nuotraukose – jų balsingo kolektyvo kasdienybės bei proginės akimirkos, iš kurių gali stebėti moterų amžiaus, aprangos stiliaus, emocijų raidą, laimėtų konkursų džiaugsmą bei sveikinančiųjų šypsenas, meno mėgėjų bei sostinės muzikų dalyvavimą šio ansamblio 10 metų sėkmės istorijoje.
Tų reportažinių nuotraukų ryškiausia figūra tai Žirmūnų – Tuskulėnų bendruomenės valdybos narė bei Vilniaus „Bočių“ bendrijos Žirmūnų skyriaus pirmininkė Aurelija Bakutienė. Būtent jos dėka 2015 m. rugpjūčio 26 d. įvyko pirmasis inteligenčių dainorių susitikimas ir tarsi pirmoji repeticija – pasidainavimas. Tąkart tas moterų būrelis ir „Nerimi“ „pasikrikštijo“, ir repertuaro lūkesčius išsakė.
Žinia, metams bėgant, keitėsi ir vokalisčių veidai ir ansamblio sudėtis, tačiau atsparia laikui visoms ir visada išliko nuostata, kad jų raktas į orų ir prasmingą gyvenimą yra muzika ir daina.
Šiandien moterys savo repertuare turi jau per 80 dainų ir giesmių, kurių jas išmokė muzikos vadovės: Sonata Tamašauskaitė – Petkienė, Rita Jurgaitienė, bei pastaruosius 7 metus kolektyvo meninė branda besirūpinanti Lina Jaskevičienė. Pasak A. Bakutienės bendramintės vokalistės skirtingo formato koncertuose, projektuose ar festivaliuose, vykusiuose įvairiose scenose, kaip antai: Mokytojų namuose, Litexpo, rotušėje, bibliotekose, mokyklose, darželiuose, Rimties ir Sereikiškių parkuose, bažnyčiose – visada atlieka ir klausytojų pamėgtas „firmines“ dainas: M. Vaitkevičiaus „Palydėk į Žirmūnus“, S. Petkienės „Odė Žirmūnams“, bei M. Klaipėdinskio ir H. Liepos „Ko verkia vėjas“. Gausu koncertų „meniu“ ir lietuvių liaudies dainų, klasikos bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinių.
„Neries“ vadybininkė ir dalininkė Aurelija pastebi, jog kolektyvo tvarumas, stiprybė ir meninė jėga išplaukia iš pagarbių tarpusavio santykių, nuolatinio formavimosi bei ištikimos meilės lietuviškai dainai. Repetuodamos ar koncertinėse išvykose gražiai viena kitos nuomonių išklauso ir dzūkės, ir vilnietės, ir suvalkietės, ir žemaitės, aukštaitės ir kaunietės. Nepaisant turimų inžinierių, ekonomisčių, finansiščių, pedagogių diplomų, jos atsakingai parenka ir derina repertuarą, sugalvoja kaskart vis raiškesnį atlikimą. Tam kokybiškam ir meniškam dainavimo turiniui neabejotinos įtakos turi ir ankstesnė moterų muzikavimo patirtis. Štai Virginija 56 metus dainavusi moterų chore „Eglė“, 10 metų atidavė ir „Neriai“. Tremtinė Emilija vėlgi save atrado čia. Na, o senbuvės „dešimtmetės“, Dalia, Genutė, Romualda, Janina, Teresa teigia, jog jų laimę nulėmė šis ansamblis. Irena kaip ir Danutė taipogi tvirtina, jog galimybė išreikšti save ir savo jausmus joms teikia „Neris“, su kuria jos žiūrovams bei klausytojams nuolat ir dosniai siunčia žinutę „dainuokite ir … jūsų širdys atjaunės, ir gyvenimas taps spalvingesnis, nes dainos – ypatinga atgaiva ir sielos ramybė“.
