Skubame nuraminti: tai – ne vaizdas po karo. Čia – Neries pakrantės atkarpėlė sostinėje taikos metu, 2019 metų gruodį. Apokalipse dvelkiančią nuotrauką atsiuntė skaitytojas Linas ir po ja parašė: „Čia (vaizdas) – prie baidarių bazės (gal jau buvusios?).“ Ir tęsė: „Dar baisiau po Mindaugo tiltu ir šalia jo. Tokį vaizdą teko matyti ir vasarą, ir rudenį“.
Dėkojame pilietiškam skaitytojui, prisidėjusiam prie kiaulazų paviešinimo kampanijos. Sakoma, geras šeimininkas prastu oru šuns į lauką nevaro. Pritaikę posakį šiems laikams, galėtume pasakyti: geras meras taip ilgai vilniečių kantrybės rausdamas antrąkart ten, kur buvo išrausta, bandyti neturėtų. Bet bando.
Žirmūniečiai, o gal keliaukime, kol už lango dar ne – 20° C, ir pamojuokime ten, prie dangoraižio, kur vyriausiasis miesto ūkininkas sėdi, išdidintomis Neries krantinės nuotraukomis ar plakatais? Galimas dalykas, žmogus nematė ir net neįtaria, kaip jo valdos atrodo ir kiek jose darbai trunka. Pagelbėtume informuodami. Kartu neakivaizdžiai pagėdintume ir tuos miestiečius, kurie ant išraustos pakrantės dar ir dergia.
Ir susitiktume Neries krantinės atkarpoje, kur nors tarp Žirmūnų ir Mindaugo tiltų visi, kuriems rūpi Vilnius. Malonu būtų paspausti ranką atsakingiems kaimynams, o ypač – apeiviams, saugūnams ar kaip kitaip mes save įvardytume (kalbininkai tik – šiukštu – grūmoja dėl svetimybės reindžeriai). Žodžiu, pasimatytume visi, kurie nepaisydami kreivo darbininkų darbo, stirtų šiukšlių ir rizikuodami išsisukti koją ar pamesti ratą, vis tiek čia kasdien ateina ar atvažiuoja. Juk susitikimo vietos su Nerim pakeisti negalima!
Redakcija nekantriai laukia pasiūlymų aptariama tema ir, suprantama, daugiau kiauliškų vaizdų.