Per Lietuvą ritasi brandžių medžių kirtimo banga. Nors ir stokodama įtakos svertų, visuomenė bando ją sustabdyti. Vykdo protesto akcijas, rakinasi prie medžių, rengia konferencijas ir diskusijas, bando pasiekti įtakingus sprendimų priėmėjus ir projektuotojus. Seime šia intencija net sugrota M.K. Čiurlionio simfonija „Miškas“. Dar vienu šapeliu į įsidegantį protesto laužą prieš trumparegiškumą galima vadinti ir lapkričio 27 d. „Lietuvos sąrašo“ (LS) diskusijų klubo „Geresnis Vilnius“ savivaldybėje surengtą diskusiją „Ar valdžia pasirengus padėti visuomenei mieste išsaugoti brandžius medžius?“
Žinybų pozicija jau nuo pat pradžių tarsi siūlyte siūlė atsakymą – į diskusiją atvyko ne pirmieji asmenys. Vilniaus miesto savivaldybė delegavo vicemerą Vytautą Mitalą, o Aplinkos ministerija pirminio pažado nesilaikė ir, vietoj ministro Kęstučio Mažeikos, atsiuntė viceministrę Rasą Vaitkevičiūtę. Abu jie atitinkamose institucijose pradėjo dirbti tik kiek daugiau nei prieš pusmetį. Akivaizdu, kad vadovams vis dar yra svarbesnių reikalų nei susitikimai su paprastais gyventojais.
Pasakysime dar daugiau. Šios abi šalys ne kartą ir ne du jau suėjo į atvirą konfliktą. Diskusijos vedėjas LS narys ir VšĮ „Darnaus vystymosi centras“ direktorius Liutauras Stoškus bei visuomenės balsui atstovavusi kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė savo komentarais ir atitinkamai kryptingai užduodamais klausimais ir stengėsi suvesti valdžios ir savivaldos atstovus akistaton su savo sprendimais ir leisti tarsi iš šalies pažvelgti, kaip atrodo jų vykdoma politika paprasto miestiečio akimis. tarsi ragino suvokti, kad „liaudis“ mato, kiek aplinkui prieštaringų sprendimų, neūkiškumo, atmestino požiūrio, taip pat elementaraus gobšumo ir išskaičiavimo bei nusižengimų teisės aktams. Dėl ko tenka apgailestauti, kad prelegentai kritiką reiškė pernelyg mandagiai, taip ne kartą leisdami politikams išsisukti nuo „taip/ne“ atsakymų bei auditorijos replikoms ir pasisakymams skyrė gan ribotą laiką.
Medžius kirto Žirmūnuose, skiedros lėkė per visą Lietuvą
Dėmesio renginyje susilaukė ir įvykiai „Žirmūnų trikampyje“. Kaip čia besusilaikysi nepacitavusi klubo „Geresnis Vilnius“ į diskusijos anonsą įkelto teiginio: „… štai ir vėl akibrokštas – motyvuojant dviračių tako įrengimu pradėti kirsti medžiai Žirmūnuose. Įdomiausia, kad spontaniškai kilusios diskusijos su savivalda ir projekto rengėjais metu projektuotojai net labai nesiginčijo, jog medžiams kirsti nėra rimto pagrindimo, ir lengvai pažadėjo apie pusę paaukotų medžių išsaugoti.“
Tai tikra tiesa. Šių eilučių autorė kartu su Žirmūnų Tuskulėnų bendruomenės (ŽTB) pirmininku Remigijum Samuilevičium dalyvavo Vilniaus savivaldybės patikėtinių – „Vilniaus plano“, rangovo UAB „Žilinskis ir Ko“ ir Vilniaus vystymo kompanijos – atstovų atliekamoje medžių „revizijoje“ (tiesa, pavėluotai, kai jau buvo atsikratyta apie 100 medžių). „Malonę“ skirtingais skaičiavimais tuomet pelnė nuo 70 iki per 100 medžių. Net dalis akivaizdžiai pasiligojusiųjų sulaukė pasigailėjimo. Tądien nuskambėjo visai nauja gaida: esą ir papuvę želdiniai ne visuomet turi būti pasmerkiami, dažnai jie dar žmogui gali tarnauti dešimtmetį ar ilgiau, teikti paunksmę, valyti orą, džiuginti akį ir kurti miesto augmenijos įvairovę. Po garsiai visoje sostinėje dar visai neseniai ištrimituotos žūtbūtinės kovos su nesveikais medžiais (su daugybe įrodymų „už“ kirtimą), tai buvo taip netikėta, kad bendruomenės atstovai net sutriko – kas privertė „Vilniaus planą“ kardinaliai pakeisti nuomonę? Juk dar neužsitraukė nuoskauda, kai faktiškai vienasmeniškai buvo priimami priešingi sprendimai.
Tačiau siekdama objektyvumo, šių eilučių autorė dar kartą privalo pabrėžti: su žirmūniečiais savivaldybės institucijos į kalbas leidosi, kai buvo įvykdyta pirmoji ir bene svarbiausia medžių, tarp jų ir augalotų, vešlių ir sveikų, kirtimo banga. Tad visus jų „reveransus“ visuomenei reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis ir, akivaizdu, ne viską priimti už gryną pinigą.
Diskusijoje vicemeras V. Mitalas pareiškė susipažinęs su 2016 m. gyventojams pristatytu „Žirmūnų trikampio“ projektu ir patvirtino, jog tuo metu vykusiose diskusijose nebuvo nė žodžio apie želdynus. Vicemeras netgi pareiškė, kad dviračių takai neturi būti tiesūs kaip styga ir dviratis gali „sulėtėti“ bei padaryti lankstą, o takas susiaurėti tam, kad būtų išsaugotas medis (tiesa, „Žirmūnų trikampiui“ tokia nuostata kažkodėl negaliojo). Kadangi sostinėje dabar – Europos Sąjungos struktūrinių fondų dviračių takams tiesti pinigų „įsisavinimo“ bumas, ši vieno iš savivaldos vadovų išsakyta nuomonė turėjo būti auditorijai aktuali. Juk „tiesių dviračių takų“ leitmotyvas kaip pateisinanti priemonė sveikiems medžiams kirsti aidi ne tik po sostinės mikrorajonus, bet skamba visoje šalyje. Tačiau, užuot vicemerui paploję, klausytojai reagavo keistai – daugiau slopino ironišką juoką, nei reiškė pritarimą.
O vicemeras tęsė, teigdamas, jog klaida buvo derinti viešųjų erdvių tvarkymo projektus galutiniame etape. Šiuo metu sostinėje esą pradėta projektus su visuomene aptarinėti projektinių užduočių rengimo stadijoje. Taip pat numatyta lopyti informavimo ir komunikacijos su gyventojais spragas. Pagal vicemerą, jei informavimo kanalais praeityje būtų naudotasi intensyviau, daugelio konfliktų šiandien nebūtų.
Taip pat vicemeras paskelbė „kišenėje“ turįs bendruomenininkams iki šiol negirdėtą, šiuo metu Vilniaus m. savivaldybės rengiamą Želdynų politikos projektą (?!).
Šuo loja, o karavanas važiuoja?
O štai viceministrė šiuo ir kitais V. Mitalo pasisakymais (pvz., „Sapiegų parke „baroko“ nebus“, „Iš Trakų Vokės dvaro sodybos išvežėme 18 tonų šiukšlių“. Tiesa, į pastarąjį teiginį salė sureagavo: Geriau jau būtumėte nieko nedarę…) buvo taip sužavėta, kad pareiškė, jog sostinė šiuo klausimu yra pavyzdys, kuriuo turėtų sekti kitos savivaldybės.
Po renginio paklausta, kodėl pavyzdžiu keliama savivaldybė, kuri didžiulėmis porcijomis šluoja iš miesto ilgaamžius, vešlius medžius, sprendimus priima nepaisydama gyventojų nuomonės, argumentavo, kad, pvz., Kauno savivaldybė apskritai su miesto gyventojais į jokias diskusijas neina, daro ką sumaniusi. Šiuo atveju skaitytojams paliekame patiems spręsti, ar didelis skirtumas tarp rezultatų Vilniuje ir Kaune ir ar sostinėje iš tikrųjų įsitvirtino tikroji, o ne fasadinė demokratija.
Galima kalbėti gražiai, leisti reikšti nuomonę visiems suinteresuotiesiems, bet ir toliau daryti savo. Tokią mintį iškėlė atstovas iš auditorijos. Tiesa, dažnai tarp valdininkų pastebimą neatitikimą tarp žodžių ir darbų iliustravo sudėtingesniame, iš dalies juos išteisinančiame kontekste. Akcentavo, kad diskusijų gali būti daug, o pasirinkimas visada – tik vienas. Jeigu visuomenės nuomonės išsiskiria, o sprendimą priimti būtina, tai pagal patikėjimo mandatą jis tenka savivaldybei ir piliečių valia išrinktiems politikams. Suprask, visiems geras niekaip nebūsi.
Beje, kai po renginio ŽTB pirmininkas Remigijus Samuilevičius bandė vicemerą sustabdyti klausimu, kada vis dėlto vyks „Žirmūnų trikampio“ ir vietos gyventojų susitikimas, kuriame galų gale į vieną susieitų visos projekto gijos ir būtų matyti galutinė dėlionė, vicemeras nudavė, jog klausimo negirdi ir pasiskubino auditoriją palikti. Savivaldybės Želdynų skyriaus vedėja Giedrė Čeponytė, gal net pačiai sau kiek netikėtai, paatviravo: susitikimo nebuvo ir nebus. Jeigu kam kils mintis, kad jos žodžiai išimti iš konteksto, tai taip nėra. Po tokio pareiškimo vedėja jau daugiau įsiterpti į neoficialią diskusiją tiesiog negalėjo. Pasipylė pasilikusių po renginio dalyvių replikos. Tad kokia išvada – šunys loja, o karavanas važiuoja?..
Temai, kuomet vietos valdžia neatlieka kontrolės funkcijos ir sarginio šuns vaidmenį tenka prisiimti visuomenei, tądien nemažai dėmesio skyrė ir L. Stoškus. O būti sargiu gyventojams pastaruoju metu esą prisieina vis dažniau.
Prieš savivalę – bedančiu įstatymu?
Pasiteiravus apie Aplinkos ministerijos vykdomą nacionalinę želdynų politiką, viceministrė informavo, kad šiuo metu rengiamas Želdynų įstatymo projektas jau yra atiduotas svarstyti Vyriausybei ir netrukus turėtų pasiekti Seimą. L. Stoškus net perklausė: ar tai ir yra viskas.
Klausytojus sekėsi vis sunkiau nutildyti. Jie puolė taršyti Želdynų įstatymo projektą. Viceministrę R. Vaitkevičiūtę atlydėjusi specialistė jau po renginio komentavo, jog daugiausiai kritikos susilaukė įstatymo projekto straipsnis, kuris iki tol vienintelis niekam nekliuvo. Iš tikrųjų, smalsu būtų sužinoti, su kuo ministerija projektą derino, jei neužkliuvo formuluotės, kurios, kaip teigė klausytojai, sumenkina galimybes sveikiems medžiams išlikti (daug išlygų) ir palieka galimybę sprendimus priimti vienašališkai. Auditorijai kiek atlėgo, kai viceministrė patvirtino, jog bus atsižvelgta į diskusijos dalyvių siūlymą ir straipsnio formuluotė taps kategoriškesnė bei prasidės maždaug taip: draudžiama kirsti sveikus medžius…
Kam naudinga kirsti medžius?
Antakalniečių bendruomenės pirmininkė Edita Kavaliauskienė įteikė diskusijos organizatoriui ir dalyviams lankstinukų „Miesto medžių priežiūra“. Atmintinę parengė bendruomenė kartu su Visuomenine želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisija (toliau – komisija). Prelegentė pabrėžė, jog kiekvienam miesto gyventojui reikalingi 4 medžiai, todėl ragino vicemerą prieš dedant parašą ant kirtimų projekto gerai pasvarstyti.
Lankstinukas – tikras himnas medžių priežiūrai. Jo tekstas sudėtas į dvipusį A4 formato lapą ir parašytas taip, kad turėtų paklibinti užrūdijusius sąžinės varžtus visiems, kurie užsimoja prieš žaliojo filtro sveikatą be rimto pagrindo, atgrubnagiškai.
Ir tik iš pradžių glumino į diskusiją įterptas lyg ir ne pirmos svarbos klausimas apie medžio nukirtimo ir pasodinimo kainą. Iš G. Čeponytės sužinojome: vieno medžio apie 40 cm skersmens nukirtimo kaina vidutiniškai siekia 150 eurų, kelmo pašalinimo – dar 70-150 eurų, pasodinimo (šaknys apie 18-20 cm) – vidutiniškai per 300 eurų.
Išgirdus tokius skaičius galvoje iš karto ima suktis skaitiklis. Žinant, kad šiemet, pasak savivaldybės, buvo pasodinta 1600 medžių (kiek iškirsta – niekas nedetalizavo), nesunku suskaičiuoti akivaizdžią naudą ir medžių pjovėjams, ir sodintojams.
Yra ne visai taip ir kaina gerokai pakoreguota mažėjimo linkme, reiškė abejones bendruomenininkai jau neoficialioje aplinkoje. Esą bendra sodinuko ir jo pasodinimo suma atskirais atvejais gali siekti ir 5 tūkst. eurų, nelygu kokį parinksi, kur sodinsi ir kt. Jeigu tai paaiškėtų esant tiesa, kas galėtų paneigti, kad medžiai paskubomis, kol nesureagavo gyventojai, bus šienaujami ir ateityje? Juk europiniai pinigai tiesiog patys į rankas šoka, negerai, jei jie prapultų… Netrūko ir liudijimų, kad pagrindo nerimauti dėl ateities yra sočiai. Štai Balsių bendruomenės atstovas paskelbė, kad dėl jų rajone planuojamo projekto numatoma iškirsti apie 350 medžių ir nelabai kas beliks. Kiek gyventojams prireiks protesto akcijų ir pastangų, kad medžiapjūtė šiame rajone būtų atšaukta?
S.Trilupaitytė pasisakyme į vieną vietą suvedė, tegu ir už akių, buvusį teisingumo ministrą Remigijų Šimašių ir merą R. Šimašių. Ir citavo eksministrą, kuris piktinosi „trinkelizuojamomis miestų erdvėmis“, iškalbingai parodydama, kad tas pats žmogus, tapęs meru, savo nuomonę pakeitė kardinaliai.
Juk iškirstas medis, net jį atsodinus toje pačioje ar kitoje vietoje nuostolių žmonėms nekompensuoja, akino renginio vedėjas ir aplinkosaugininkas L. Stoškus. Naujas medis teiks pavėsį ir valys orą ne anksčiau kaip po 20-30 metų. Kas mus saugos ir glėbs iki tol?
Visuomenę piktina ir tai, kad vešlios liepos, klevai ir dar kelios rūšys medžių pastaruoju metu specialistų „krikštijamos“ miško augmenija ir esą mieste turi užleisti vietą kitoms rūšims. O tos kitos rūšys dažniausiai atvežtinės ir reiklios priežiūros. Nežinia, ar dėl netinkamų veiksmų, fizinio (per mažai žemės sluoksnio, kasybos darbai, užkrautos aplink kamieną grotelės) ar cheminio poveikio (druskų pylimas per arti, netinkamas tręšimas ir trąšos, nepakankamas laistymas), bet nauji sodinukai po kelerių metų pradeda vegetuoti, o po 5 metų, žiūrėk, jų ir nelieka. Tokių pavyzdžių Vilniaus mieste jau yra. Be to, šiuo metu savivaldybės įstaigos renkasi pirkti mažalapius medžius, iš kurių miestui – menka nauda. Kuo gi jie pranašesni už tegu ir stichiškai suvešėjusius, ilgai negenėtus ir neprižiūrėtus, bet teikiančius pavėsį ir džiaugsmą vadinamuosius miestui netinkamus brandžius medžius,- mygo teisės aktų priėmėjus klausytojai.
Kalbėta ir apie kitą greitą būdą atsikratyti senaisiais želdiniais: pažeisti šaknis, netinkamai genėti, o ypač nustuobrinimo žalą.
Kodėl tyli herojai?
Smagu buvo klausytis, kaip po komplimentais dėl medžių puoselėjimo ir priežiūros kultūros ūgtelėjimo visuomenėje, didėjančio reiklumo valdžios institucijoms atsakingi darbuotojai slėpė atodūsius dėl senų gerų laikų, kai darė ką norėjo ir vargo nebuvo.
Keltas klausimas, ar paveikus institucijų sprendimų pokyčiams Visuomeninės želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos darbas. Viceministrės nuomone, jos atliekama analize galima pasitikėti ir indėlis saugant ir prižiūrint medžius labai didelis. Tačiau žmonėms rūpėjo ir tai, ar gali visuomeninį statusą turinti komisija suskubti visur, kur reikia jos kompetencijos. Klausimas liko atviras. Be abejo, kai kam parankiau, jog aktyvistų darbas neapmokamas ir juridinis statusas yra ribotas.
Įdomu tai, kad renginyje dalyvavęs komisijos pirmininkas Dainius Labeckis, kurį bendruomenė gerbia ir jo sprendimais pasitiki, taip ir nepakilo iš vietos kalbėti. Gana pasyviai renginį stebėjo ir miesto savivaldybės tarybos nariai. Kviečiame visus pasvarstyti, kokį signalą tokia pozicija auditorijai pasiuntė profesionalas ir kodėl diskusijoje beveik nedalyvavo mūsų išrinktieji.
Nuotraukoje – renginio vedėjas, VšĮ „Darnaus vystymosi centras” direktorius L. Stoškus, aplinkos viceministrė R. Vaitkevičiūtė, Vilniaus miesto vicemeras V. Mitalas, kultūros politikos tyrinėtoja S. Trilupaitytė.
