Sutartą savaitės dieną prie Žirmūnų seniūnijos sustoja lengvasis automobilis. Čia paprastai jau lūkuriuoja dvi garbaus amžiaus senjorės. Kartu su vairuotoju jos suneša vidun „Maisto banko“ perduotas gėrybes, suskirsto į 25 apylyges dalis ir pradeda dalybas. Klientai pasirodo po vieną, pasišneka, pasiima nešulėlį, jei gali, tąkart susimoka ir tylutėliai palieka seniūniją. Kelios valandos ir į namus iškeliauja paskutinė siunta. Lietuvos pagyvenusių žmonių Vilniaus m. aktyvistai sutvarko patalpą, suskaičiuoja pajamas ir taip pat išsiskirsto. Tyliai, visiškai nepastebimai, nesiafišuojant vykdoma gerumo akcija pasibaigė. Lygiai po savaitės ji bus pakartota.
Žirmūnų seniūnija – gerumo akcijos dalyvė
Visada maloni ir besišypsanti senjorė A. Marcinkevičiūtė, vadovaujanti LPŽA Vilniaus Žirmūnų skyriui ir maisto dalijimo komandai, išgirdusi prašymą susitikti su labdaros gavėjais, surimtėja ir užprotestuoja jai nebūdingu griežtu tonu. „Žmogų nuskriaudė gyvenimas, dar ir žeminti jį neturime teisės,“- papriekaištauja.
„Ką apie mane galvos buvę kursiokai, – viešumo purtosi ir p. Aleksandrai guodžiasi „Maisto banko“ klientai. – Man ir taip gėda, kad atsidūriau tokioje padėtyje.“ A. Marcinkevičiūtė tokiais atvejais nedaugžodžiauja: „Netrukus mūsų Nepriklausomybei bus 30 metų, o alkanų nemažėja. Todėl ne jums turi būti nesmagu, bet mūsų valstybei dėl to turi būti gėda“.
Žurnalistei moteris pasakoja, kad dauguma prašančiųjų pagalbos maistu yra baigę aukštuosius mokslus, visą gyvenimą dirbo, kūrė gerovę sau ir kitiems. Sakosi iki šiol nepajėgianti susitaikyti su tokia jų gyvenimo saulėlydžio realybe. Pokalbiui baigiantis paakina padėkoti už skalsą labdaros ir paramos fondui „Maisto bankas“ bei Žirmūnų seniūnijai. Prisimena, kad kai ieškojo maistui dalinti vietos, vienintelė Žirmūnų seniūnija, vadovaujama Onos Suncovienės, atsiliepė. Nuo tada maisto stokojančių senjorų susitikimo vieta čia. Tiesa, Vilniuje yra ir dar vienas LPŽA Vilniaus skyrius, paramą maistu jis dalina kitoje vietoje.
Tūkstančiai geradarių ir savanorių
Kasdien 78-iuose miestuose, miesteliuose ir rajonų centruose „Maisto banko“ transportas iškeliauja į 384 parduotuves, surenka, sutvarko ir bendradarbiaudamas su 666 socialinėmis organizacijomis išdalina 12 tonų maisto. Iš viso per 2017 m. išdalinta 7466 tonos produktų, arba 15 mln. santykinių maisto porcijų. Jų vertė – 11,2 mln. eurų. Šiemet šie kiekiai jau ne ką mažesni nei pernai.
Toks rezultatas – tai daugybės verslo įmonių, socialinių organizacijų, fizinių geradarių ir savanorių veiklos bei bendradarbiavimo pasiekimas. „Maisto bankas“ skelbia, kad Lietuvoje paramos maistu prašo 180 tūkst. gyventojų. Alkstančių galimai yra daugiau. Statistikos departamento skaičiavimais, žemiau santykinio skurdo ribos gyvena kas penktas šalies gyventojas. ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenys dar pesimistiškesni – kone kas trečiam Lietuvos piliečiui reikia pagalbos maistu. Tarp ES šalių esame ketvirti pagal paramos poreikį po Bulgarijos, Rumunijos ir Graikijos.
Šiame skurdo fone paradoksaliai atrodo kiti skaičiai. Lietuvoje per metus utilizuojama arba išmetama į sąvartynus 100 tūkst. tonų maisto. Manoma, kad bent trečdalis šio kiekio buvo tinkamas suvartoti.
Dalinasi – lygu tausoja
„Maisto bankas“ surinktą paramą maistu daugiausia dalina ne pats, bet perduoda ne pelno organizacijoms, šios išdalina jį nepasiturintiems savo nariams ar šeimoms. LPŽA yra tarp tokių dalinančiųjų organizacijų.
Vilniaus padalinio vadovas Modestas Bastys teigia, kad, palyginti su kitomis Vakarų šalimis, esame jauna demokratija ir neturime gilios tradicijos pagal interesus ir reikmes burtis į bendruomenes ar nevyriausybines organizacijas. Daug žmonių taip ir lieka socialinėse paraštėse, nesusiranda bendraminčių. Juos fondui pasiekti sunkiau. Tačiau žmonės gali ir patys parodyti iniciatyvą. Sostinės gyventojams, atsidūrusiems sunkioje finansinėje padėtyje, vadovas pataria kreiptis į Vilniaus m. socialinės paramos centrą, artimai bendradarbiaujantį su „Maisto banku“. Kartais asmenys čia net tą pačią dieną gali sulaukti pirmosios paramos ilgai negendančiais maisto produktais. Jiems bus patarta, ką daryti ateityje ir kur kreiptis toliau.
Tiesa, pasak pašnekovo, užtruks, gali praeiti net mėnuo, kol asmuo bus įtrauktas į ilgalaikę aprūpinimo maistu programą, vykdomą per seniūnijas. Socialiniam darbuotojui įvertinus asmens ar šeimos finansinę situaciją, maisto daviniai jam bus pradėti skirti kartą per savaitę. Čia labdara įprastai teikiama besibaigiančio galiojimo maisto produktais.
Padalinio vadovas taip pat priminė, kad „Maisto bankas“ ne tik dalina maisto paketus, bet dalį surinktos produkcijos nukreipia į labdaros valgyklas. Tad atsidūrusieji sunkioje padėtyje gali siekti pasinaudoti ir pastarąja galimybe.
Labai svarbu, pasak M. Basčio, neužsisklęsti, netylėti ir nenuleisti rankų. Pagalba bus suteikta. Pašnekovo teigimu, skurdžiai gyvenančių asmenų aprūpinimas daržovėmis ir duona šiuo metu yra faktiškai išspręstas klausimas. Vis dar nepakanka baltymingo maisto – mėsos, žuvies, pieno gaminių, tad fondui esą dar yra kur pasitempti. Nesvarbu, kad jis pagal maisto surinkimo apimtis yra lyderis tarp analogiškų ES šalių labdaros ir paramos fondų.
Vilniečiams maisto aukoja 47 parduotuvės, visus apimtimis lenkia IKI parduotuvių tinklas. Pernai sostinėje iš viso surinkta daugiau kaip 1 000 tonų produktų, kuriais pamaitinta per 10 tūkst. vilniečių.
M. Bastys atkreipia dėmesį, kad padėdamas alkstantiems, fondas taip pat gelbsti maistą, suteikdamas prasmę daugybės žmonių, prisidėjusių prie jo atsiradimo ant mūsų stalo, darbui. Taip tausojama aplinka ir Žemės resursai, sprendžiamos ekologinės problemos.
Produkto kilogramo kaina – 5 centai. Kodėl ne nemokamai?
„Surinktomis lėšomis mes padengiame dalį savo veiklos kaštų“, – paaiškina „Maisto banko“ Vilniaus padalinio vadovas.
Nors yra atvejų, kai nustatytoji kaina – 5 centai už kilogramą produkto – gali būti ir neskaičiuojama, „Maisto bankas“ ragina mokesčio nevengti. Surinktos lėšos – ne tik įnašas į fondo biudžetą. Tai reiškia, kad paramos gavėjas iš prašančiojo labdaros tampa „Maisto banko“ klientu. Jį atstovaujanti socialinė organizacija įgyja tam tikrą derybų, pareikalavimo teisę. Kita, pirkimo-pardavimo santykiai verčia pasitempti fondo darbuotojus. Mokestis taip pat esą drausmina pačias socialines organizacijas – atsakingiau įsivertinti savo pajėgumus, pamatuoti apetitą.