„Mūsų dienos kaip šventė“, taip savo pirmąjį šių metų renginį pavadino Žirmūnų „Bočiai“. Drąsu, tiesa? Tad nenuostabu, kad ne tik saviškius, bet ir prašalaičius atviliojo smalsumas – ką sueigos pavadinime užšifravo senjorai ? Gal skepsį, jaunystės nostalgiją, o gal iš tiesų dienų tėkmėje pagyvenę žmonės pirmiausia regi grožį ir romantiką ir geba rieškučiomis semti džiaugsmą iš kasdienybės versmių?
Žvilgsnis į 2018-uosius
Man patinka, kai nuotraukose žmonės būna gražūs, ne kartą yra pabrėžęs žirmūnietis fotografas Albertas Bakutis. Jo dėka tokius juos ir atsiminsime 2018-iaisiais. Pvz., „Bočius“ kartu su mažaisiais žirmūniečiais Vasario 16-osios išvakarėse siunčiančius 100 balionų į dangų. Taip pat pražydinti sniege mažiesiems padedančius trispalves popierines tulpes. Arba žaismingai įsitraukusius į jauniesiems piliečiams skirtą iniciatyvą „Saulėto oranžinio kamuolio kelionė per Lietuvą“, dalyvaujančius Vingio parke Oranžinės šypsenos dienoje.
Baigiamasis valstybės 100-mečio sukakties renginys „Dainuojantys ir kuriantys Žirmūnai”
Nuotraukose matėme į Vilniaus miesto savivaldybės centrinę biblioteką pristatytą 60 kilogramų sveriantį Šimtmečio šaliko kamuolį. Ypatinga akimirka, nes netrukus kamuolys svers daugiau. Savo dainas ir siūlų gijas į jį įmegs žirmūnietės, taip pratęsdamos Panevėžio r. Geležių miestelyje gimusią Valstybės 100-mečiui skirtą iniciatyvą. Trispalvis šalikas, apjuosęs Lietuvą, šiandien savyje saugo ir jų rankų šilumą.
Susimąstymo akimirka: senjorai klausosi 2017-aisiais amžinybėn iškeliavusios Ritos Dambrauskaitės eilių iš poezijos knygos „Kaip debesų ėjimas“. Salėje sėdi jų skaitovė aktorė Gražina Urbonaitė ir ilgesingai šypsosi, susitikdama nuotraukoje su savim metais jaunesne.
Kokia graži Lietuva ,- štai ką 2018 m. bylojo senjorų, susirinkusių į režisierių Andriaus Stonio ir Arūno Matelio dokumentinio filmo „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ peržiūrą, žvilgsniai.
Metuose daug dienų, tad ir suspėti galima daug, augino viltį LPS „Bočiai“ Vilniaus m. bendrijos Žirmūnų skyriaus pirmininkė Aurelija Bakutienė. Tai ji susirinkusiuosius pakvietė į kelionę laiku, į Valstybės 100-mečio sukakties metus. Matėme Liepos 6-ąją Tuskulėnų rimties parko teritorijoje užgimstančią bendruomenių tradiciją sugiedoti „Tautišką giesmę“. Regėjome išvykos į Trakų r. Valų kaimą, susitikimo su bendruomenių policijos atstove akimirkas, tarsi ir vėl dalyvavome daugybėje sueigų su kviestiniais svečiais, šokiu, daina, muzika ar kartu su „Bočiais“ svečiavomės bei koncertavome.
Fotografijų albumo peržiūrą vainikavo renginio „Dainuojantys ir kuriantys Žirmūnai“ blyksniai. Į baigiamąjį jubiliejinių metų renginį susirinko visų kartų, visų bendruomenių atstovai, daugybė svečių. Čia jie kartu sudainavo gausiausiai atliekamų ir ilgiausiai dainuojamų liaudies dainų popuri, o šiam sumanymui „dirigavo“ Žirmūnų „Bočių“ ansamblis „Neris“. Tai kolektyvas, kuriuo taip didžiuojamės ir kurį bet kur atpažįstame iš Neries vandenis primenančios aprangos spalvos.
„Tikiu, kad ne mažiau įsimintini bus ir 2019-ieji“,- žadėjo ir vylėsi A. Bakutienė, baigdama įsimintiniausių 2018-ųjų įvykių apžvalgą.
Valanda su „Romantikais“
„Bravo“, „šaunuoliai“ vis garsiau aidėjo po kiekvienos romantinio muzikavimo grupės „Romantikai“ tądien atliktos dainos. „Stengiamės į savo repertuarą įtraukti dar negirdėtų ar rečiau atliekamų dainų“,- vėliau atskleis Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Meninės saviraiškos fakulteto dekanė ir grupės meno vadovė Izabelė Janina Bražiūnienė. Tik neišduos, kaip pavyko pirmiesiems aptikti tokio grožio tekstų ir melodijų, pakerėjusių auditoriją.
Ilgam mintyse apsigyveno sausio 23-ąją girdėti dainų žodžiai: „Ši žemė man priklauso“, „Mano kaime kitoks ir lietus,/Neprilyja į paukščių lizdus“ ar „Aš stoviu ant sniego basa./ Ir kas man išeiti padės/Į šiltą žaliuojantį krantą?..“
Net jei likimas po kojomis dažniau barsto laiko šukes, užuot klojęs rožes, „Bočiai“ ir „Romantikai“ tądien padėjo suprasti – gyventi, mylėti ir džiaugtis vis tiek turime progų kasdien.
A. Bakučio nuotr.
