Meniška, turtinga, be galo vertinga, o eksponatai senesni už Egipto piramides – tokiais žodžiais parodą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje apibūdina jos kuratorius Skaistis Mikulionis.
Paroda netoli Žirmūnų
Pavasarį, Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, visai netoli Žirmūnų (tikslus parodos adresas yra Arsenalo g. 3A) atsidarė paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“. Parodoje yra daugiau kaip 80 vertingų eksponatų, pasakojančių apie Ukrainos kultūrą ir istoriją – pristatomi archeologiniai radiniai iš bronzos, akmens amžių, pasakojama apie pirmąsias Ukrainoje gyvenusias tautas, primenami Maidano tragedijos įvykiai.
Parodos kuratorius Skaistis Mikulionis pasakoja, kad parodos planavimas buvo susietas su Kovo 11–ąja. Kalbėdamas apie parodą jis pasakoja istorines detales, kurios sieja Lietuvą ir kaimyninę Ukrainą. Senoviniai eksponatai iš Krymo totorių paveldo, Maidano dailė, bendras istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – visa tai rodo civilizacijų įvairovę ir turtingumą.
Istoriškai giminingos
Prisiminus tarp lietuvių labai populiarų posakį apie senąją Lietuvos valstybę „nuo Baltijos iki Juodosios jūros“, svarbi jungiamoji Lietuvos ir Ukrainos istorinės bendrystės grandis yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK). Šių šalių bendrumo suvokimą lemia bendras protėvių dalyvavimas kuriant valstybingumą, todėl bendra istorija ir kartu sukurtas paveldas jungia ir šiandieninės Ukrainos ir Lietuvos valstybes.
Valstybė, kuri tais laikais priklausė vidurio Europos regionui, pavadinta Sarmatija. Tuo metu dar labai mažai pažįstamas regionas buvo sarmatų klajoklių genčių namai. Renesanso laikais Europos žemėlapis išsiplėtė, o Sarmatija tapo gerai žinoma valstybe.
Ankstyvoji sarmatų istorija susijusi su sauromatais, kurių aplinkoje subrendo didžiausios sarmatų genčių sąjungos – sarmatai daugiausia buvo klajokliai gyvulių augintojai, jie vertėsi medžiokle, metalo apdirbimu, juvelyrika. Pasak graikų legendos, jie kilę iš skitų jaunuolių. III–II a. p. m. e. sandūroje į dabartinės Ukrainos stepes šalia Juodosios jūros pakrančių atsikrausčiusios karingų klajoklių sarmatų gentys išstūmė jiems giminingus skitus.
Vis dėlto dilema dėl sarmatų ryšio su Lietuva lieka neišspręsta – vieni istorikai mano, kad baltai ir sarmatai buvo susiję, o jų gentys giminingos, kiti, kad tai netiesa. Pasak istoriko Tomo Baranausko, miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai su sarmatais neturi nieko bendro, o štai istorikas Godfridas Ostermejeris savo veikale „Kritiškos pastabos apie senovės prūsų religijos istoriją“ rašo, kad visi senovės prūsai priklauso sarmatams.
Galima daryti išvadą, kad sąvoka „sarmatai“ kilo iš bendros, visas gentis jungiančios tuometinės rytinės indoeuropiečių dalies. Sarmatų sąvoka vartojama tarsi bendrine prasme, siekiant pabrėžti tautinę bendrystę, todėl, kalbant apie Sarmatiją, galima įsivaizduoti ne skirtingas gentis, kadaise gyvenusias toje pačioje teritorijoje, o bendrą tautų kilmę, jų kaimynystę.
Teritorijoje, kurioje kadaise gyveno sarmatų gentys, buvo rastas moters kapas. 50–55 metų moteris priklausė sarmatų elitui ir buvo arba žynė, arba burtininkė. Jos rūbai ir avalynė buvo dekoruota auksinėmis plokštelėmis, galva papuošta pečius siekiančiu uždangalu. Burtininkė buvo palaidota be rankų plaštakų, o nukirstas pirštas su paslaptingu žiedu padėtas šalia.
Tame kape dar buvo aptikta 40 skirtingų amuletų, ritualinis peilis su galastuvu, bronzinis veidrodis, indai, kaulinė deivės skulptūra. Visi šie daiktai išliko, o dalis jų – eksponuojami parodoje.
Tikra karinė operacija
Idėja atgabenti parodą į Lietuvą, pasak parodos kuratoriaus, kilo iš asmeninių patirčių. „Būdamas mokinuku pirmą kartą išvydau skitų auksą ir tai man paliko didelį įspūdį. Vėliau studijavau Peterburgo dailės akademijoje ir ten gyvenau, todėl daug metų stebėjau skitų auksą“, – prisimena S. Mikulionis.
Prieš keletą metų į Lietuvą svečiuotis atvažiavo tuometinė Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus direktorė, kuri nacionalinio dailės muziejaus atstovui S. Mikulioniui papasakojo apie Ukrainos kolekciją. Bendru susitarimu nuspręsta, kad paroda bus parodyta Lietuvoje.
„Praktiškai galėjome rinktis eksponatus iš puikaus muziejaus lobyno. Visada būna eksponatų, kurių dėl jų ypatingos vertės negalima išvežti. Dėl jų retumo, meniškumo buvo ilgos derybos. Galiausiai pavyko įtikinti kolegas ukrainiečius, kad eksponatus paskolinti Lietuvai būtų gražu. Be abejo, tai reiškia didelį pasitikėjimą Lietuva“, – paaiškina S. Mikulionis.
Eksponatų kelionę iš Ukrainos S. Matulionis prilygina karinei operacijai. „Eksponatus reikia saugoti ir mes labai džiaugiamės, kad turime puikius draugus, t. y. Šaulių sąjungą, kurie saugo parodą. Padaryta viskas, kas įmanoma, kad eksponatai būtų saugūs“, – patikina parodos kuratorius.
Karantinas pakišo koją
Anot S. Mikulionio, vos atvėrus parodos duris, buvo paskelbtas karantinas, kuris sukėlė sunkumų ne tik parodai, bet ir visai kultūrai pasauliniu mastu. Paroda vėl atsidarė tik įpusėjus pavasariui, joje įsigaliojo būtinieji saugos reikalavimai.
„Nėra turistų iš užsienio, nėra mokinių, pagyvenusių žmonių ir dėl to labai gaila. Suprantama, kad žmonės vengia rizikos. Be abejo, paroda lankoma, bet karantinas ją paveikė“, – sako S. Mikulionis.
Dėl karantino uždarytos sienos ir nors turistams nėra lengva atvažiuoti, ši paroda to verta – joje eksponuojami dar neregėti istoriniai radiniai. O pamatyti juos, pasak kuratoriaus, tikrai verta, nes tokios parodos yra retos.
Atšaukus karantiną, susidomėjusių lankytojų srautas padidėjo ir paroda vėl susilaukė gyventojų dėmesio.
Kviečia žirmūniečius
„Aš pats, kaip parodos kuratorius, gyvenantis Žirmūnuose nuo vaikystės, kviečiu Žirmūnų gyventojus aplankyti šią parodą, kuri yra tikrai netoli. Turėsite didelį malonumą“, – džiaugsmingai kreipiasi į žirmūniečius S. Mikulionis.
Kuratorius pritaria idėjai, jog labai svarbu puoselėti kiekvieno žmogaus kultūrinį išprusimą. Tai parodė ir karantinas, nes, pasak jo, pasaulis gali keistis, gali subyrėti, tačiau kultūra išlieka.
Šerniuko figūrėlė (skitų karo dievas) IV am.prieš m.e. pabaiga.
Chomynos Mohylos pilkapis, prie Hirnyckio kaimo, Dniepropetrovskio sritis.
Vyrų ir žirgų figūrėlių pavidalo plokštės. VI-VII am. Antai.
Iš lobio, rasto prie Martynivkos kaimo, Čerkasų sritis
Strėlinė ir lanko dėklas. IV am.prieš m.e. Skitų kultūra
Melitopolio pilkapis, Zaporožės sritis
Moters statulėlės galva (taip vadinama Tripolės mergaitė). IV tūks.m.prieš m.e. pradžia. Tripolės kultūra
Volodymyrivkos kaimas, Kirovohrado sritis
Delfino pavidalo segė. I am.prieš m.e. – I am. m.e. Sarmatų kultūra
Nohaičino pilkapis prie Červono kaimo. Krymas
Raganos žiedas. I am.m.e. Sarmatų kultūra
Sokolovos Mohylos (Sakalo Kapas) pilkapis prie Kovalivkos kaimo, Mykolajevo sritis
Koltai (galvos apdangalo pakabukai). XII-XIII am. Kijevo Rusia
Iš lobio, rasto prie Sachnivkos kaimo, Čerkasų sritis
Toros karūna. XIX am. Vidurys. Žydų kultūra.
Podolės Kamianecio miestas
ir
Rodomoji lazdelė Torai. XIX am.pabaiga. Žydų kultūra.
Kijevas
