Štai jau trečia diena, kai šalia VRM rūmų pavadinimu žinomo pastato – sujudimas. Metaline tvora aptvertas žemės plotas, viduje įkurdintas statybininkų namelis, atvežtas biotualetas, suguldytas medinių lentų glėbys, išardyto šaligatvio plytelės sukrautos į rietuves. Aiškiau nereikia: „Mes čia – ilgam.“
„Ką statote?“, – bandau prisišaukti kokią gyvą dvasią iš už tvoros. Vienas šalmuotas vyras prašempa namelyje, o kitas padvejojęs prieina. „Degalinė čia bus“,- sako. „Jokių iškabų nėra“,- skundžiuosi. „Netrukus bus“,- toliau rutuliojasi pokalbis per tvorą. – Bus nurodytas rangovas, subrangovas, užsakovas. Viską sužinosite.“ „Bet ar ne nuo to reikėtų pradėti?“, – neatstoju nuo pašnekovo ir teiraujuosi, kas tokie ir iš kur būsią. „Iš Telšių, „Statmax“. Ką čia beslėpsi, vis tiek paaiškės“,- sako.
„Na, ir kaip jaučiatės čia, Vilniuje, ar patinka?“,- bandau vien žvilgsniu ir intonacija pradanginti „iešmininką“. Ir po šių žodžių viskas pasikeičia. Tarsi pereitume į antrą kovos raundą. Tik priešininko nebelieka. „Jūs kuo mane laikot – žvėrim? Aš savo valia TOKIOJ VIETOJ degalinę statyčiau?! Neketinau čia važiuoti. Bet darbdavys pasakė: arba lauk iš darbo, arba važiuoji. Valgyti noriu, tai ir atvažiavau.“ Minutėlę suremiam žvilgsnius, o paskui lyg susitarę atitraukiam. „Kur pinigai, ten galia. Nemanau, kad atsilaikysit. Per vėlu“,- tyliai prataria.
Aptvertos teritorijos centre išdidžiai savo vešlų vainiką supa galingas medis. Garsiai svarstau, kiek jam liko gyventi. Neabejoju, būsimo objekto savininkas neprašys leidimo jį kirsti. Kam? Galima susitvarkyti ir kitaip. Patrumpini po truputuką šaknis ar kokiu lėtai veikiančiu cheminiu „gėriu“ pamaitini, žiūrėk, ir „užsilenks“ neskubėdamas. Patikimas ir ne kartą išbandytas metodas. (Jei kam pristigtų pavyzdžių, apsilankykite Šiaurės miestelyje, kur beržų alėja baigia sunykti.)
Lynoja. Todėl vos už 40 metrų nuo dygstančio objekto Neries krantine vinguriuojančiu taku eidama sutinku vos porą praeivių. Pakalbinu jauną mamą, stumiančią kūdikio vežimėlį. Teiraujuosi, ar žino, kad dar po kelių dienų žaliojoje poilsio zonoje ramybės nebeliks, sugaus suvežta technika. Mažylį teks migdyti kitur. Pasirodo, nežino. Mat kaskart ateina iš priešingos pusės, nuo Šilo tilto, priartėja iki Žirmūnų tilto, apsisuka ir grįžta. „Neabejoju, kolonėlė bus. Nepadės nei parašų rinkimas, niekas. Gyventojų valia nieko nereiškia“,- atrodo, kad nelabai kokia jaunos vilnietės gyvenimiška patirtis, iš karto baltą vėliavą kelia į viršų.
Beveik 30 metų Nepriklausomybės. Laisvoje Lietuvoje gimusi jauna moteris ir 50-metį perkopęs statybininkas – abu netiki, kad jų žodis prieš savininką UAB „Adora“ (direktorius Norbertas Faktorovičius, buveinės adresas Užupio g. 25-11, Vilnius, tel. +370 652 161 61) ką nors galėtų reikšti. Ar ir jūs, mieli skaitytojai, tos pat nuomonės, kad pinigai ir įtaka, o ne viešas interesas yra viskas?