Vytautas Skripkauskas: meilės ir pašaukimo keliu

Šiandien vienas žymiausių žirmūniečių maestro Vytautas SKRIPKAUSKAS švenčia 93-iąjį savo gimtadienį. Nuoširdžiai sveikiname sukaktuvininką, muzikos veteraną ir vyriausiąjį šalyje, o gal ir visoje Europoje  Mokytoją ekspertą ir linkime stiprios sveikatos, asmeninės laimės, neblėstančios energijos ir ilgų profesinės veiklos metų.  

Šia proga manozirmunai.lt  siūlo  pasakojimą apie iškilią V. Skripkausko asmenybę.

Aprėpti neaprėpiama

Mokytojas iš  krepšio išsitraukia  fleitą, švelniai priglaudžia prie lūpų ir  prašnekina. Tembras skaidrus tarsi pirmoko ašara, pirmąkart mokykloje paleidus mamos ranką. Ir netoliese pareigos ritmu besisukančios kavinės padavėjos suklūsta, pakelia galvas ir pražysta šypsenomis. Mokytojas jam įprasta maniera lenkia galvą atsiprašydamas ir atgailaujamai, kiek artistiškai šypsosi. Tiesą sakant, jis ir yra artistas, kurio sąskaitoje – 40 metų nepertraukiamo darbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre. Be kita ko, solo partijų klarnetu atlikėjas yra suskaičiavęs, kad orkestre grojo vadovaujant mažiausiai septyniolikai nuolatinių dirigentų.

Vytauto  muziko ir muzikanto karjera įsisiūbavo Panevėžyje, dar besimokant vidurinėje ekonominėje mokykloje. Ten berniukas subūrė bendraamžių ansambliuką, jam vadovavo. Tuo pat metu pats muzikuoti mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje. Na, o meilės muzikai ir dainai brandinti nė nereikėjo, ji tekėjo jo gyslomis nuo gimimo. Paveldėjo ją  iš dainingos mylimos mamytės. Ji nupirko ir pirmąją išilginę fleitą, kuri tarsi palaiminimas lydėjo sūnų ir teikė jėgų anaiptol nelengvame gyvenimo kely. Ją maestro saugo iki šiol.

Atvykęs į Vilnių studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), netrukus įsidarbino birbynininku dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Tapęs profesionaliu muzikantu (1953 m. jam suteikta simfoninio orkestro solisto kvalifikacija), Vilniaus 3-ojoje vidurinėje mokykloje subūrė  chorą, nuskynusį laurus Respublikinėje dainų šventėje už lietuvių liaudies dainų atlikimą. Nieko keisto nebūtų, jei Vilniaus 3-oji nebūtų buvusi rusų mokykla. Tad ne šiaip sakoma, kad komandinio darbo sėkmę vis dėlto didžia dalimi lemia vadovo asmenybė. Maestro – taip pat buvęs ilgametis Vilniaus J. Tallat- Kelpšos bei M.K. Čiurlionio menų mokyklų pedagogas, pastarojoje mokykloje – ir Pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas  (iš viso – 27 m. veiklos).

Numylėtoji „Septima“

Na, o iki šių dienų trunkanti kūrybinė veikla prasidėjo 1966 m. Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje, kai ši dar nebuvo Žirmūnų dalis. Čia muzikos mokytojas subūrė moksleivių  pučiamųjų instrumentų orkestrą. Jam vėliau pasiūlė „Septimos“ vardą. Pavadinimas prigijo, buvo įteisintas ir šiandien tokiu vardu orkestras atpažįstamas visoje Lietuvoje.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų orkestras „Septima“ jau paliko praeityje savo 2000-ąjį koncertą ir veiklos 50-metį. Tačiau ant dirigento tiltelio ir toliau tvirtai stovi orkestro įkūrėjas, vadovas ir dirigentas Vytautas Skripkauskas.  93-iąjį gimtadienį švenčiantis maestro, kaip teigia liudininkai, nesikeičia. Jis pergudravo laiką. Keičiasi tik orkestrantų kartos ir galbūt kiek kitaip skamba jų atliekamas „Neapolietiškas maršas“. Tačiau meno vadovo tikslas toks pat – įkvėpti savo mokinius per rutinos dirvonus ir kasdienes pastangas nukeliauti iki gyvenimo lobių ir atradimų, nuspalvinti būtį muzikos spalvomis ir formomis. Didžiojo mokytojo vadovaujama „Septima“ daugybei vaikų išdalino raktus į muzikos pasaulio buveinę. Unikalus kultūros reiškinys Žirmūnuose ir Lietuvoje.

Štai ką apie „Septimos“ keliones po Europą ir jos vadovo gebėjimą „trūkumus paversti privalumais“ rašė Raimonda Agnė Medeišienė, buvusi Žirmūnų gimnazijos mokytoja, Česterio universiteto (JK) doktorantė: „ Žygiuota miestų ir dainų šventėse, kartais dengiant instrumentus nuo lietaus, kartais kaitinant saulei. Be išskirtinio finansavimo vaikai keliavo ir grojo. Stebėjo peizažus. Matė Viduržemio jūrą, Nicą, Monaką. Dalyvavo tų miestų šventėse ir pažino kitas kultūras. Pelnė pagarbą ir nuoširdų stebėjimąsi, kaip tokia garso kokybė išgaunama tokiais primityviais, pasenusiais ir prastais instrumentais, kuriais, Maestro žodžiais, „mes tiesiog kankiname savo vaikus“. Bet kaip jie grojo!”

Beje, sudarytame „Septimos“ kelionių po Europą žemėlapyje ne taip ir daug likę baltų dėmių. Kartą gastrolių Vokietijoje metu  mokytojui kilo mintis pasiūlyti vaikams vienam kartui apsikeisti muzikos instrumentais. Vokietukams toks išbandymas pasirodė esąs per sunkus, o lietuviukai sugrojo puikiai. Po „‚lietuviškų“ instrumentų groti tobulesniais, tegu ir nė karto gyvenime nebandytais, jiems buvo vienas juokas.

Ir apranga, kuria vilki „Septimos“ kolektyvas, turi panašią istoriją, kaip ir instrumentai. Iš pradžių baltas Mokytojo kostiumas raudonai vilkinčių orkestrantų būryje buvo gražu, kol nepradėjo disonuoti madai. Sakoma, vienu metu ši apranga net buvo tapusi draugiškų pašaipų objektu. Kadangi neatsirado lėšų naujam aprangos kodui, ji seno seno ir tapo, kaip dabar sakoma, vintažiniu rūbu, „Septimos“ atpažinimo ir išskirtinumo ženklu. Žinoma, morališkai pasenę rūbai viena,  o groti fiziškai nusidėvėjusiais instrumentais – kas kita.

V.Skripkausko unikalus darbas – sukurta bei per dešimtmečius ištobulinta pagreitinto mokymo groti pučiamaisiais programa, šia tema mokytojas veda autorinius užsiėmimus, dalyvauja respublikiniuose pūtikų seminaruose. Turbūt nenuneigiama, kad jo autoritetas ir talentas prisidėjo, kad Žirmūnų gimnazijoje būtų įvestas sustiprintas muzikos  dėstymas.  Faktiškai apie pusę šių klasių mokinių jo dėka išmoksta groti klasikiniais pučiamaisiais instrumentais. V. Skripkauskas vienas pirmųjų Lietuvoje parengė orkestro priekyje žygiuojančias būgnininkes-mažoretes. Sakoma, kad šiuo pavyzdžiu vėliau pasekė ir profesionalūs orkestrai.  P. Vytautas yra prie mokyklos orkestro  subūręs ir parūpinęs instrumentų vokaliniam-instrumentiniam ansambliukui. Taip jis išpildė būrelio mokinių, tarp kurių buvo ir gerai žinomas politikas Egidijus Bičkauskas, troškimą. Jis visada įsiklausydavo į savo ugdytinių poreikius, padėjo jiems išpildyti svajones, o, augindamas juos, augo ir keitėsi pats.

Asmenybės unikalumas

Žmogus-orkestras, tautinės etninės kultūros puoselėtojas (mažuosius orkestrantus pirmiausia pradeda mokyti groti senoviniu lietuvišku instrumentu skudučiais, taip išmokydamas ir taisyklingo kvėpavimo bei ritmikos pagrindų) ir dar daugybė kitų komplimentų skrieja Mokytojo adresu. Kaip kartoja jo buvę ir esami mokiniai, nėra vieno žodžio, kuriuo būtų galima nusakyti mokytojo atsidavimą savo orkestrantams, muzikai, darbštumą, aukštą kultūrą, pagarbų elgesį su aplinkiniais , sodrų, bet nieko neįžeidžiantį humoro jausmą. Tarp jo mokinių yra du Nepriklausomybės akto signatarai, profesionalių muzikantų, orkestrų ir chorų vadovų, režisierių, žurnalistų, sportininkų, filosofas.

Buvo nepakartojama skaityti, kai vieną labai ankstyvą rytą, Žirmūnų gimnazijos abiturientai, po išleistuvių šventės pasitikę saulę, grįžo prie mokytojo namų ir sustoję po langais skandavo : „Ačiū, ačiū, mokytojau, ačiū!“ Nuostabu ir tai, kad buvę mokiniai niekada neišeina visam.  Sugrįžta. Taip buvo įkurtas „Septimos“ bičiulių klubas, atidaryta jo svetainė, sudėti visų jo mokinių sąrašai. Vienos garbios „Septimos“ sukakties proga jo buvę mokiniai pasirinko savo muzikines partijas ne išgroti, o  Mokytojo diriguojami išdainuoti. Per daugiau kaip pusę amžiaus trunkančią orkestro gyvavimo istoriją vadovas sulaukė daugybės jo užaugintų mokinių staigmenų, netikėtų vizitų, muzikinių dovanų.

Orkestras taip pat gali pasigirti turįs išleidęs įrašų, grojęs Lietuvos radijuje ir, kaip minėta, garsinęs Lietuvos vardą beveik visoje Europoje. Dabartinis gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas prisiminė, kaip kartą darbo pradžioje lydėjęs orkestrą į užsienio kelionę. Tuomet jam pasmalsavus, kodėl mokiniai prieš kiekvieną koncertą susidėlioja natų lapus iš naujo, išgirdo, kad mokytojas kaskart širdimi turi pajusti, ko laukia tos dienos publika. Pasirodo, pedagogo nuojauta lemia pasirodymo repertuarą. Iš tikrųjų,  p. Vytautas ir atlikėjus, ir klausytojus, ir net savo pašnekovus girdi ne tik klausa, bet ir širdimi, tad ir neklysta. Tai vienas iš jo fenomenų.

Kitas talentas – didelis autoritetas tarp jaunimo, anksčiau, dabar ir ateityje. Apie tai jums papasakos bet kuris gerai V. Skripkauską pažįstantis asmuo, pateiks įsimintinų pavyzdžių.

Dar viena nepakartojama savybė – gebėjimas kiekvieną pamoką paversti vis kitokiu užsiėmimu, sudominti mokinius taip, kad drausmės problemos nustotų egzistuoti. Atrodo, paprasta, pašnekovas dalinasi patirtimi nuoširdžiai ir atvirai, bet pakartoti tai vargiai įmanoma. Pats jis taip sako: „Pamokos negali būti viena į kitą panašios, kaskart turiu sugalvoti vis ką nors naujo, kitaip mokiniai bruzda: „Mokytojau, kartojatės“. Tad diena dienon, metai iš metų, norint išlikti mokiniams patraukliu, pasirodo, negalima kartotis. Sakykite, kaip tai įmanoma mokytojui, kurio darbo esmė kartoti ir įtvirtinti?

Pelnyta garbė ir kolegų prašymai

Muzikos pedagogas yra daugkartinis Respublikinių dainų švenčių moksleivių pučiamųjų orkestrų dirigentas ir vyriausiasis dirigentas. Kaip rašoma, jam ne kartą buvo patikėta kurti ir moksleivių dainų švenčių suėjimo į aikštę raštus, diriguoti jungtiniams chorams.

Šiandien jis – muzikos veteranas, ir nors klarnetas jau ilsisi šeimos darbo kambaryje, tačiau jo ne mažiau mylima fleita vis dar kartais „grįžta“ prie repeticijų ir pasirodymų ritmo. Kolegos iš Lietuvos muzikos, o kartais iš Lietuvos teatro sąjungos skambina ir vis paprašo dar vieno rečitalio. Ir 93 metų profesionalas atsiliepia į kvietimą, dovanoja muzikams, teatralams šventę. Beje, maestro įvaldytų muzikos instrumentų ne vienas ir ne du. Jis yra baigęs fortepijono klasę, be klarneto ir fleitos, dar groja trombonu, skudučiais, lūpine armonikėle ir kt. Faktiškai visais instrumentais, kuriais orkestre moko groti savo muzikantus – nuo fleitos iki tūbos. Čia dar ne viskas: per savo karjerą yra buvęs ir muzikos pamokų inspektorium, ir Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariu, ir dar, ir dar.

Jeigu kas nors suabejotų, jog neįmanoma tiek profesinės ir visuomeninės veiklos sutalpinti į vieną gyvenimą, turime  įkvepiantį atsakymą. Pasirodo, įmanoma, jei dirbi keliuose darbuose iš karto. P. Vytautas taip darė visą gyvenimą ir visur suspėjo. Ir ne bet kaip, ne atmestinai, ne formaliai. Jis visada buvo ir yra ramstis savo gyvenimo moterims.

Dvi brangiausios moterys

Jį su keleriais metais jaunesniu broliuku mama augino viena. V. Skripkauskas neslepia, šeimą tėtis paliko, kai jie dar buvo maži. Gerai prisimena, kaip laukdavo mamos, baigsiančios darbą fabrikėlyje. Lėkdamas jos pasitikti, kartais pakeliui pavargdavo ir užmigdavo prie kariuomenės posto, o sargybinis saugojo jo sapnus. Norėdamas palengvinti mamai gyvenimo naštą (motina vėliau ištekėjo antrąkart, pagimdė dar du vaikus), jis pirmą darbą susirado dar mokydamasis Panevėžyje. O atvykęs į Vilnių studijuoti užsibrėžė tikslą tapti visiškai savarankiškas. Buvo visaip, teko ir pabadauti, o kai pasitaikė darbas, labai jį brangino. Dirbti keliuose darbuose iš karto tapo norma, ypač sukūrus šeimą. Būdavo, sutepa žmona Palmira sumuštinių ir lekia p. Vytautas iš vienos mokyklos į kitą, į simfoninio orkestro repeticijas jų pakramsnodamas. Kaip pats sako, juk reikėjo atiduoti skolas už žmonos nusipirktą arfą ir per vargus įsigytą „Moskvičių“. Ir taip visą gyvenimą. P. Palmira, to paties LNOBT simfoninio orkestro solistė, viena pirmųjų arfininkių šalyje, taip pat pelniusi išskirtinį pripažinimą savo srityje, apie savo vyrą yra pasakiusi: „Už jo – kaip už sienos“.  Ir iš tikrųjų, tuo abejoti netenka.

Su V. Skripkausku nedaug kalbėjome apie šeimą, tačiau intonacijos geriau už žodžius atskleidė, kokie ryšiai sieja ilgaamžę Skripkauskų porą. Per vieno iš jų atliekamas solo partijas orkestre, kaip prisiminė, vienas už kitą taip išgyvendavo, kad partnerio atliekamą kūrinio dalį kartu su juo išgrodavo ir iškvėpuodavo nuo pirmo iki paskutinio takto. Nežinia kaip, bet be žodžių pavyko užčiuopti jų meilės gimimo istoriją Panevėžyje, besirutuliuojančią tąsą ant Neries kranto Vilniuje. Negalima buvo kartu nesijaudinti p. Vytautui anuomet vykstant į būsimų uošvių namus prašyti mylimosios rankos. Tuomet išgyventi jausmai tokie stiprūs, kad nepasimiršo mūsų herojui net praėjus daugiau kaip 60 bendro gyvenimo metų. Palmira ir Vytautas Skripkauskai  užaugino du sūnus – Dainių ir Alfredą, džiaugiasi vaikų pasiekimais, vaikaičiais ir provaikaičiais.

Sporto aukštumos

Jau Panevėžyje atsiskleidė  ne tik muzikiniai, bet ir sportiniai Vytuko gabumai. 1946 m. jis buvo pripažintas geriausiu miesto lengvaatlečiu. 1948 m. kartu su kitais Lietuvos jaunių futbolo rinktinės nariais kaip pagrindinis centro puolėjas sąjunginėse pirmenybėse Saratove iškovojo sidabro medalį. Dar jis buvo fechtavimosi ir kelių kitų lengvosios atletikos šakų rinktinių narys. Atvykęs mokytis į Vilnių, buvo pakviestas kandidatu į Vilniaus vyrų futbolo rinktinę, buvo meistrų komandos „Spartakas“ žaidėjas. Jį šaukė didi ateitis. Tačiau kartą treneris liepė apsispręsti – muzika ar sportas. Ir Vytukas pasirinko.

Vis dėlto gera sportinė forma neabejotinai prisidėjo prie pasiekimų muzikos srityje, užgrūdino, išmokė eiti į priekį ir siekti aukščiausių tikslų. Sportas pasitarnavo randant bendrą kalbą su mokiniais. Kai mokytojas per pertraukas berniukams pademonstravo kamuolio valdymo techniką, jie buvo paskui jį pasiruošę sekti ne tik į dainavimo ir muzikos pamokas, bet ir į pasaulio kraštą.

Maestro atminties skrynioje yra ir kurioziškų prisiminimų. Pvz., kaip jis LNOBT subūrė futbolo komandas iš operos atlikėjų ir balerūnų, po kurių dvikovų teko gydytis patirtas traumas ir atšaukti spektaklius. Nesunku numanyti, kad teatro vadovas p. Vytautui po tokios baigties tikrai ne komplimentus žarstė.

Įvertinimas

V.Skripkausko nuopelnus pripažino ir įvertino Lietuva. Muzikas buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Ši nominacija įteikta už švietimo srities laimėjimus, dalyvavimą atidarant du Vilniaus tiltus, Olimpiečių šlovės alėją, Lietuvių namus, Moksleivių technikos rūmus, naujas mokyklas, naują troleibusų liniją. Orkestro vadovui įteiktas apdovanojimas saugomas namuose garbingiausioje vietoje, vadinamajame arfos kambaryje, šalia kitų labai brangių relikvijų ir dovanų. 2016 m. už „Nuopelnus tautinei kultūrai“ maestro apdovanotas  „Aukso paukšte“  (skiriama geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams). Tarp kitų garbingiausių įvertinimų –  prezidento Valdo Adamkaus įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis. 2008 m. apie garsų pedagogą išleista knyga „Maestro pamoka, arba Gyvasis kultūros metraštis: knyga apie muzikos senjorą Vytautą Skripkauską ir žmones, paskyrusius gyvenimą kultūrai“.  O kiek dar kitų apdovanojimų: muzikos žymūno vardas, „Arfytė“, kuri buvo įteikta Peinės miesto (Vokietija) pučiamųjų festivalyje, vardinis medalis 2007 m.,  Ville de Montbrison (Prancūzija) medalis – miesto mero dovana, daugybė padėkų.

„Ačiū ir žemai lenkiuosi“

O mūsų susitikimui artėjant į pabaigą tarsi ilgametražė juosta bėgo vaizdai iš maestro praeities, kurioje kiekvienas etapas buvo toks turiningas, kad galėjo prilygti atskiram gyvenimui. Štai dar visai nedidelis Vytukas stebi Klaipėdoje iš tribūnos kalbą sakantį Hitlerį. Tiesa, teksto nesupranta. Bet netrukus išmoks ir vokiškai kalbės laisvai. Jo akimis stebime kelionę traukiniu iš Klaipėdos, į kurią skubiai išsiuntė mama po nakties, kai uostamiestyje staiga nebeliko nei Lietuvos kariuomenės, nei policijos.  Traukiniui nepasiekus tikslo ir visus išlaipinus pakeliui, berniukas liko su  jaunesniu broliuku ant rankų be nieko. Tik gerų žmonių paaukoti 5 litai padėjo numalšinti alkį ir atkeliauti pas gimines. O paaugus –  nuolatinė kova už duonos kąsnį ir už tai, kad galėtų sekti paskui savo svajones. Ir mokymasis visą gyvenimą naujų dalykų. Pvz., su žmona – italų kalbos tam, kad galėtų operas suprasti jų gimtąja kalba.  Ir kasdieniai džiaugsmai bei rūpesčiai, kuriuos ištvėrė oriai, dažnai su šypsena, o kartais ir nemenka humoro doze, nes taip lengviau.

Dar vienas V. Skripkausko slėpinys – neišsenkanti energija ir gyvybingumas. Belieka tik spėlioti – gal tai lemia taisyklingas kvėpavimas (prisimenate jogų pasakymą: kvėpavimas – tai gyvybė), kurio jis atidžiai moko savo mokinius nuo pirmųjų užsiėmimų? O gal tai dosni prigimtinė dovana? Ar tiesiog alchemija, kai negali suprasti, iš ko radosi grynuolis?

Tačiau argi tai svarbu. Daug svarbiau, nuostabiai turtingas, kilnus gyvenimas ir sukurti darbai, už kuriuos Mokytojui dėkoja mokiniai, jų tėvai, kolegos, valstybininkai.  Ir pasitenkinimas tuo, ką daro.

„Ačiū, – sako ir pats sukaktuvininkas, – už milžinišką darbą ir kantrybę visiems ir kiekvienam asmeniškai. Žemai lenkiuosi.“

P. Vytautas iki šiol mielai groja lūpine armonikėle ir fleita.

Ši nuotrauka daryta V. Skripkausko pučiamųjų orkestrui 1973 m. pirmąkart lankantis Maskvoje, Orkestro nuotrauka buvo išspausdinta žurnalo „Sovietų Sąjunga” viršelyje ir apkeliavo daugybę pasaulio šalių. Tai išgarsino kolektyvą.