Žmogus, savo dorybėmis bei dvasiniu gyvenimu gūdžiais sovietiniais metais įkvėpęs ir guodęs daugelį, – tokius žodžius organizatoriai skyrė Algirdui Mykolui Dobrovolskiui, visuomenėje žinomam tėvo Stanislovo vardu. Paskutinį lapkričio pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse prisiminimais apie jį dalinosi, jo sukurtos Laisvės salos kontūrą brėžė amžininkai ir įvykių liudininkai. Į okupacinio režimo realybę nukėlė oficialus pranešimas, paremtas KGB archyvų medžiaga. Pristatyta Tėvo Stanislovo gimimo 100-mečiui skirta virtuali paroda.
Laisvės sala: ir geografinė, ir transcendentinė sąvoka
Gili išmintis, nepamirštamos įžvalgos ir paprastumas. Klausymasis kiekvieno pašnekovo tarsi jis būtų pasaulio centras. Drąsa prievartos akivaizdoje liudyti tiesą. Su beatodairišku užsidegimu puoselėta Paberžės Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir entuziastingai, dvasiškai pakiliai vykdyta vienuolio kapucino misija. Ypatingas talentas okupacinio režimo sąlygomis suburti ir išlaikyti vien bendromis vertybėmis paremtą, vyraujančiai ideologijai priešišką bendruomenę. Ir tuo pat metu besireiškianti „lengvos formos“ kairuoliškumo liga. Ūkiškumas tvarkant parapijos ūkį, o kartais visiškas nesiorientavimas paprastuose reikaluose. Giedras humoro jausmas ir mokėjimas atleisti, neteisti. Ir dar amžinas optimizmas, nepaprastas darbštumas. Tai vis amžininkų štrichai tėvo Stanislovo portretui.
Vienas iš prisiminimų liudytojų – Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Bieliauskas – sakėsi neginčysiąs teiginių tų amžininkų, kurie Tėvai Stanislovui priskiria Šventosios Dvasios dovaną ar tam tikras antgamtines galias, tačiau pats buvo linkęs kalbėti apie žmogų iš kūno ir kraujo. Panašus Tėvo Stanislovo paveikslas iš praeities kilo ir kitų dviejų pasakotojų – poeto, vertėjo Antano Gailiaus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės, minėjimo vyriausiosios iniciatorės Teresės Birutės Burauskaitės prisiminimuose.
Visi tądien asmenybės fenomeną liudiję amžininkai minėjo ypatingą Paberžės aurą, ten atrastą dvasios ramybę, vertybinių ieškojimų kelyje gautą pagalbą ir sutiktus gyvenimą keitusius žmones. Esą užteko ten kartą nuvykti ir negalėjai liautis važiuoti. Kalbėti, ką galvoji, ir nepatirti pasekmių – tai buvo kažin kas negirdėto, iki šiol stebisi A. Gailius. T.B. Burauskaitę labiausiai žavėjo mistiškai taiklūs Tėvo Stanislovo atsakymai į jai rūpėjusius, bet neužduotus klausimus.
Štai tėvas Stanislovas vedasi studentą Antaną su dar dviem studijų draugais į bažnyčią vakarinių pamaldų, sėda prie vargonų ir savo ypatingu balsu gieda psalmes, skaito Izaijo pranašystę. Pro prieblandos šydu, degant vos kelioms žvakėms, prieš vaikinų akis skleidžiasi misterija, persipina dimensijos… Kitąkart Antanas šeimininko neranda, tad pasiima iš sutartos vietos raktą, atsisėda priešais garsųjį židinį ir tyloje praleidžia dieną.
Kur dar kitur galėjai išgirsti tokį ruso disidento atvirumą: „Ėjau per lauką. Mačiau dirbančius valstiečius. Pasakiau „dobroje utro“, o jie neatsakė. Tik pakėlė akis, o jose – kurių velnių mums tavo „labas rytas“…
Paberžėje daugeliui – pirmoji akistata su Vydūno ir R. M. Rilkės kūryba, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika ar A. Solženycino tekstais. Ir mielos, tokios stanisloviškos keistybės. Jei puodelis, tai būtinai nuskelta ąsele, jei lėkštutė, tikėtina, įskilusi. Tačiau iš įdaužtų indų vis tiek – skaniausia pasaulyje arbata. „Niekur kitur po to tokios negėriau“, – įtikinės pasakotojai vienas po kito, tarsi Paberžėje būtų siurbčioję ne Ceilono arbatą, bet dievų gėrimą.
Užsiminta apie vidinį katarsį teikusią tėvo Stanislovo terapiją darbu: vaikiškom rankom nukaldintus šimtus saulučių (Ž. Bieliauskas), kartu su devyniais draugais sutvarkytą Liaudės upės slėnio šabakštyną (T. B. Burauskaitė). Dar kartą iš užmaršties prikeltos daugybė anekdotinių situacijų su ne mažiau intriguojančiomis, komiškomis tėvo Stanislovo reakcijomis.
„Iš tarybinės mokyklos atėjusįjį Paberžė veikė kaip kitas pasaulis, kuriam apibūdinti esą nėra geresnių žodžių, kaip „Viešpatie, gera mums čia būti“, – teigė Ž. Bieliauskas. Kalbėtojas Tėvo Stanislovo fenomenui apibūdinti vartojo dar tik XXI amžiuje gimsiančią sąvoką „įtinklinimas“. Čia besilankantys buvo įtinklinti ir tapo nepaskelbtos, bet dėl to nė kiek mažiau realios Laisvės salos nariai. Laikmečio liudytojai Laisvės salos apibrėžimą salėje pagimdė ekspromtu, bet pabrėžė, kad tai greičiau ne geografinė sąvoka, bet tėvo Stanislovo dvasinė būsena, prasiskverbdavusi visur, kur tik jis būdavo.
O paskui atėjo Sąjūdžio metas. Lankyti tėvą Stanislovą tapo mados reikalu. Kalbėtojai neslėpė: kuo daugiau žmonių į Paberžę važiavo, tuo labiau retėjo jų apsilankymai. Ir tyliai apgailestaudami konstatavo – berods kairuoliškumo liga tuo metu tėvą Stanislovą ir bus galutinai į nagą suėmusi. Laisvės sala liko gyventi tik jaunystės prisiminimuose.
Kur kunigas, ten bent trys KGB prievaizdai
Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė ironizavo: „Sakote, Laisvės sala? Galėjote kalbėti, ką norėjote?..“ Ir pažėrė faktų iš KGB archyvuose rastų dokumentų.
1944 m. pradėjęs savo konfesinę misiją, teigiama, per 4 metus tėvas Stanislovas apkeliavo apie 100 parapijų. Ir visą laiką iki suėmimo demonstravo antisovietiškumą. Savo pamoksluose ragino melstis už partizanus, tremtinius, nesituokti su rusų tautybės žmonėmis.
1948 m. suimtas ir tardomas savo kalbų net nesigynė. „Aš manau, kad tai, kas dabar vyksta, yra neteisinga“, – sakė. Kalėjo Intos, vėliau Vorkutos lageriuose. Atbuvo didžiąją bausmės dalį ir 1956 m. grįžo į Lietuvą. Netrukus konstatuota, kad nepersiauklėjo. Sibiro lageriuose atsidūrė antrąkart.
Grįžęs 9-erius metus buvo kilnojamas iš parapijos ir parapiją. Kaip teigė pranešėja, nesunku numanyti, kad tėvas Stanislovas žinojo, kad visur jis – tik laikinai, bet kurdavosi ir tvarkėsi taip, tarsi būtų skiriamas amžiams. Rūpinosi bažnyčių atstatymu ir remontu, tvarkė kapus, zakristijas ir visur paliko pėdsaką.
Kai 1966 m. tėvą Stanislovą paskyrė į Paberžę, į vietą, kur, paprastai kalbant, atokiau nebūna, tikėjosi kiek lengviau atsikvėpti ir KGB „kuratoriai“. Tačiau jų lūkesčiai buvo per ankstyvi. Ten, kur vyko tėvas Stanislovas, ten keliavo ir jo platinamos draudžiamos literatūros punktas. Vos jam pribuvus užvirdavo ir darbas. Kunigas sutvarkė Paberžėje palaidotų 1863 m. sukilimo dalyvių kapus, pasitelkęs žinomus drožėjus pastatė koplystulpių, atstatė apleistą Paberžės bažnyčią, zakristiją. Žmonės čia atvykdavo šveisti jo kolekcionuojamų puodų, kalti saulutes, sužinoti naujienų, išsikalbėti, gydytis nuo priklausomybių, semtis drąsos laisvės kovai. „Mėginimas ideologiškai paveikti žmones ir juos nuteikti antisovietiškai“- tai tik viena formuluotė iš KGB archyvuose rastų ir jam tuo metu inkriminuojamų kaltinimų.
Kai viena byla eidavo į pabaigą, būdavo užvedama nauja. Kur bebūtų Tėvo Stanislovo sukurta laisvės sala, ją prižiūrėjo mažiausiai trijų KGB agentų akys, pastebėjo pranešėja. Atsisakiusiam sušvelninti poziciją kunigui buvo įsakyta nusiskusti barzdą, kuriam laikui atimtas kunigo pažymėjimas. Kai neturėjo parapijiečių, kuriems jis gali sakyti pamokslus, vienuolis juos rašė pats sau. Per surengtas kratas atimti jo versti Rilkės, A. Solženycino tekstai, dienoraštis. „Visos priemonės – tarsi nuo žąsies vanduo“, – įvertino per dokumentus mus pasiekusią tiesą E. Škirkaitė. – Tėvas Stanislovas nenuleido rankų ir tęsė laisvės darbą.“
1976 m. jis apkaltintas kova prieš TSRS. Prieš jį iškelta byla. Bet dėl įkalčių stokos nutraukta, nes neatsirado žmonių, kurie prieš jį liudytų.
Manoma, kad 1976 m. Paberžėje buvo sumontuota pasiklausymo įranga. 1978 m. užvesta nauja byla. Dar po metų dvejų tėvui Stanislovui suformuluojamas negailestingas įspėjimas: arba tampa tylesnis, arba bus rasta būdų jį užčiaupti ir sukompromituoti.
Tėvas Stanislovas pritils, bet, kaip sakyta, liks savimi. Po 24 kunigystės metų Paberžėje jam teks palikti taip mylėtą ir puoselėtą vietą. Dar trejiems metams į Paberžę jis grįš tik prieš mirtį.