MO muziejus Vilniuje yra laikomas didžiausia privačia investicija į kultūrą regione. Jį įkūrę meno kolekcionieriai Danguolė ir Viktoras Butkai teigia nuo pat pradžių svajoję, jog vaizduojamojo meno erdvės slenkstį nebijotų peržengti ir žmonės, niekada nesusidūrę su menu. Kitaip tariant, „Lietuvos“ kino teatro vietoje iškilusiame pastate iš pat pradžių numatyta įkurdinti muziejaus kaip pramogos idėją, daug dėmesio skirta paveikslų pristatymams parengti. Pasirinktą koncepciją prieš Kalėdas įvertino ir Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Žirmūnų skyriaus senjorai, aplankę pirmąją čia eksponuojamą parodą „Visas menas – apie mus“. Ši vieta senjorams reiškia labai daug. Būtent čia savo jaunystės ir brandos metais jie stovėjo eilėse prie bilietų kasos pamatyti „Lietuvoje“ garsiausius kino meno šedevrus, o pritemusioje žiūrovų salėje galbūt dalinosi bučiniu su pirmąja meile.
„Kubo“ viduje ir prie jo
Dabartinį pastatą projektavo pasaulyje pripažintas architektas Danielis Libeskindas. Architektūros grandas teigia, kad tai vienas mažiausių jo suprojektuotų statinių, bet ir vienas mėgstamiausių. Čia menininkas pirmąkart savo kūryboje panaudojo apskritimo formą – tai sraigtiniai laiptai. Nuo čia prasidėjo pastato statybos. Beje, laiptai – nepriklausomas „veikėjas“. Jeigu mintyse nukeltume D. Libeskindo suprojektuotą kubą, laiptai liktų savo vietoje. Ir pats „kubas“ yra taisyklingas, ant kurio šono jį „bepaverstume“, jis taip pat gerai priglustų prie pagrindo.
Tai beveik 3,7 tūkst. kv. m ploto muziejus, pastatytas Lietuvai per rekordiškai trumpą 1,5 metų laikotarpį. Pirmame aukšte įkurdintas holas su rūbine, universali salė, knygų parduotuvė, kavinė, saugyklos. Antrajame suprojektuota mažoji parodų salė bei skaitykla, administracijos patalpos. Pagrindinė ekspozicijų salė įrengta trečiame aukšte. Taip pat įrengta atvira stogo terasa bei skveras prie pastato, kuriame jau dabar pastatyta lauko skulptūrų. Ant vienos muziejaus sienos išrašyti vardai asmenų, tapusių privačios iniciatyvos rėmėjais.
Čia sukaupta 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių. „MO“ su dviguba „M“ ženklina žodžių junginio „modernus menas“ trumpinį. Kol kas lankytojams tęsiamas pirmosios parodos ekspozicijos „Visas menas – apie mus“ pristatymas. Maždaug kas pusę metų ekspozicijas numatoma keisti.
Paroda iš keturių dalių
Pirma parodos dalis pavadinta „Esmės ir universalumo paieškos“. Kaip teigiama, tai – abstrakčios lietuviškos dailės tradicijos atspindžiai. „Kintanti realybė. Kontrolės praradimas“ – antra dalis, kuri atspindi egzistencines menininkų dramas. „Didžiausios dramos ir praradimai“, trečia dalis, iliustruoja istorinį šalies likimą. Ir paskutinė – „Praeinantis kasdienis gyvenimas“ – pasakoja apie buitinius žmogaus rūpesčius.
Parodoje „Visas menas – apie mus“ daug išskirtinių darbų. Įdėmiau įsižiūrėti kviečia Mikalojaus Šalkausko, vieno kritiškiausių sau menininko, darbai. Mat neatitikusius jo vizijos kūrinius autorius degino. Jo kūrinį „Personažai“ menotyrininkai vadina kosminiu Dariaus ir Girėno pokalbiu. Esą tokia išvada peršasi „skaitant“ tam tikras paveiksle pamėtėtas užuominas į aviaciją. Prie stalo iš tiesų turėtų būti autoriui svarbūs pokalbininkai, nes vaišėms patiekti keturi antpirščiai. Tai „taurelės“, iš kokių labai mėgo „velnio lašus“ ragauti ir pats menininkas.
Dera paminėti Jono Gasiūno kūrinį „Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė rusų armijos choro repeticijos“, kuriame mėgęs eksperimentuoti menininkas paliko istorijai degančios žvakės per paveikslą nusidriekusį vaško pėdsaką.
Akį traukia fotografo A. Sutkaus „Pionieriaus“ portretas, sukėlęs sąmyšį visoje tuometėje SSRS. Mat pionierius – labai liūdnomis akimis, o to pagal sovietinius standartus būti negalėjo. Ideologinius suvaržymus ir protestą prieš juos gerai iliustruoja Leono Lino Katino darbas „7 dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“. Taip pat Povilo Ričardo Vaitiekūno, Kazimieros Zimblytės, nuolat pultos už niūrias spalvas (niūri spalva – purvas?!), Rūtos Katiliūtės ir kt. darbai.
Istorijos skaudulius fiksavo Petronėlė Gerlikienė, Silvestras Džiaukštas, Arvydas Šaltenis ir kt. Nejučia kviečia sustoti Petronėlės Gerlikienės darbas „Karas I“. Kūrinio autorė – išskirtinė moteris, prieš sūnaus, taip pat dailininko, valią pradėjusi tapyti būdama 71-erių. Jai lemta kurti buvo tik 3 metus, iki savo mirties. Tačiau sūnaus darbų parodoje nematėme, o ši garbi senjorė 1984 m. buvo įtraukta į Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją. Karo paliktų randų ir po jo sekusių represijų atspindžiai regimi Vinco Kisarausko („Išsigandęs miestas“), Jono Švažo („Amžinoji ugnis. Iš ciklo IX fortas“, „Pieta“ )ir kt. paveiksluose.
Įkvėpimu menininkui tampa ir paprastos buitinės situacijos, įprasti objektai. Tokiems darbams priskirtume Kosto Dereškevičiaus „Vakarą Eržvilke“. Taip pat brolių dvynių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų, augusių Alytaus vaikų globos namuose, nutapytų visu ūgiu portretų ciklą. Naudodami kilmingų istorinių asmenybių tapymo manierą jie savo, kaip kūrėjų, valia tokios galios suteikė ir vaikų namų auklėtiniams. Dailininkai portretus piešė daugiau kaip dvejus metus naudodamiesi vien pieštuku. Lankytojai herojų portretus išvysta tarsi gyvus, su smulkiausiomis detalėmis: pablyškusiais skruostais, avinčius šlepetėmis ar sportiniais bateliais, mūvinčius nudryžusiais džinsais. Tai vadinamasis hiperrealizmas, kuris ypač imponavo parodos lankytojams senjorams.
Apie tai, kaip sunku suspėti su kintančia realybe pasakoja kita parodos dalis. Čia minėtinos Mindaugo Gudaičio, Raimondo Sližio, Andriaus Zakarausko , Elvyros Kairiūkštytės pavardės. Pastaroji menininkė per gyvenimą ant popieriaus nupiešė apie 15 tūkst. darbų – neįtikėtinas produktyvumas. Videomenininkės Jurgos Barilaitės darbas „Audra stiklinėje“ perkelia į trimatę erdvę. Beje, autorės valia muziejininkai kasdien stiklinėje seną pieną keičia šviežiu.
Prie kiekvieno drobės, skulptūros, piešinio buvo verta stabtelėti, paklausti, pasidalyti nuomonėmis. Senjorai taip ir darė.
Dar ilgai po ekskursijos žirmūniečiai klaidžiojo po ekspozicijų sales, iš naujo, jau be gidės pagalbos, ieškojo jų skoniui priimtinų darbų, vienas kitam rodė istorinius, drobėse likusius jų jaunystės laikotarpio ženklus, aptarinėjo jiems priimtiniausius vaizdavimo būdus ir labiausiai patikusius paveikslus.
Pavargusius kvietė prisėsti ekspozicijų salėse įrengti minkštasuoliai, susipažinti su atskirų autorių kūryba siūlė laisvai prieinami ir ant suolų paskleisti katalogai bei albumai. O ištroškusių kavos puodelio laukė MO muziejuje įrengta kavinukė.
Kova „Už Lietuvą be kabučių“
Kalbant apie MO muziejų, neįmanoma pamiršti jo pirmtako – valstybinio kino teatro „Lietuva“, ypač dramatiško paskutinio jo egzistavimo laikotarpio. Ne tik vilniečiai, visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo 2002 m. prasidėjusią „Lietuvos“ kino teatro dramą. Tarsi būta užsimota parduoti pačią Lietuvą. Trumpai būtų galima apibūdinti taip: gardus kąsnelis miesto centre parūpo verslo rykliams. Ir Vilniaus m. savivaldybė, turėjusi 93 proc. UAB „Lietuvos kino teatras“ akcijų, radusi pretekstą, 2002 m. leido surengti pirmąjį pastato aukcioną, paskui antrąjį, kol galų gale objektas atsidūrė privačiose rankose. Savininkai keitėsi, nesikeitė tik jų požiūris į Lietuvai svarbų kino meno objektą: cinizmas, gobšumas, nesiskaitymas. Taip ir liko iki dabartinio savininko. Siekius griauti kino teatrą ir statyti komercinius objektus ne kartą protestais stabdė visuomenininkai, ypač pilietinis judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ .
2009 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas laikinai sustabdė miesto tarybos patvirtintą detalųjį planą, pagal kurį leista griauti kino teatrą. Šį aktą reikėtų laikyti lūžio tašku. Pamažu savininkai buvo įstumti į padėtį „nei praryt, nei išspjaut“. Tačiau praeities sugrąžinti jau buvo neįmanoma, pastatas vis labiau pradėjo panėšėti į vaiduoklį. Prieš kelerius metus buvusį „Lietuvos“ kino teatrą ir sklypą įsigijo verslininko ir žymus kolekcionieriaus V. Butkaus įmonė. 2017 m. visuomenei buvo pristatytas ne konkurso keliu pasirinktas valdai užstatyti garsaus architekto Danielio Libeskindo projektas. 2017 m. vasario pirmosios dienos buvo paskutinės, kai buvo galima atsisveikinti su nebeveikiančiu kino teatru ir pavaikščioti po jo erdves. 2017 m. kovo 13 d. kino teatras buvo nugriautas. Jo vietoje ėmė kilti muziejus.
Pastatas tarnaus kaip visuomeninis kultūrinis objektas, vieša erdvė miestiečiams, žadėjo pastarasis savininkas. Ir žodį tęsėjo. Išsaugojo ir buvusio pastato fragmentą. Dabar kino teatro fasadą puošusios pavadinimo raidės išdėliotos ant kalvelės prie muziejaus suformuotame skvere. „Lietuva“, – jos beldžiasi į mažiausiai dviejų vyresniųjų kartų atmintį ir užgauna jautrias sielos stygas.
Keli žodžiai apie MO muziejaus įkūrėjus
2010 m. V. Butkus sėkmingai pardavė biotechnologijų bendrovę „Fermentas International“ ir nusprendė investuoti į vizualiuosius menus. Be abejo, šie metai nebuvo meno kūrinių kolekcionavimo pradžia. Šeima tapybos darbų buvo įsigijusi ir anksčiau. Maždaug nuo 2009 m. V. ir D. Butkai muziejaus idėja pradėjo dalintis su aplinkiniais. Tačiau dar turėjo praeiti nemažai metų, kol idėja įgavo konkretų pavidalą.
Butkus viešai yra pareiškęs, kad jam nepriimtina, kai pasiturintys verslininkai savo darbuotojams moka minimumą. Daugeliui verslininkas ir meno kolekcionierius tapo moralaus ir socialiai atsakingo lietuviško verslo pavyzdys. Šaliai vyro Viktoro šiame kontekste minimas ir žmonos Danguolės vardas. Meno kolekcionieriai – jie abu. Tai kuklūs ir santūrūs žmonės, todėl nuo pat pradžios vengė patoso savo personalijų atžvilgiu. Tai atsispindi ir gidės pristatyme – vos keletas sakinių apie MO muziejaus įkūrėjus. Konstatuotina, kad šioms asmenybėms nesvetima tvirtos šeimos idėja. Apie tai, kaip lengva paklysti šiame gyvenime, kai ateina išbandymas labai dideliais pinigais, viename interviu užsiminė ir pats V. Butkus. Vyras atviravo, kaip jų pora dirbo ir stengėsi, jog būtų metams bėgant verti vienas kito. Visa tai taip nebūdinga dabartiniam Lietuvos verslo ir pramogų pasauliui, kad D. ir V. Butkų elgesio modelis kelia ne tik pagarbą, bet ir tam tikrą nuostabą.
