2019 m. rugpjūčio 23-iąją vilniečiai vėl ištiesė vienas kitam ranką ir 18 val. keletui minučių tapo viena didelė šeima. Tarp jų, be abejonės, buvo ir žirmūniečių, tik šįkart mažomis grupelėmis pasisėjusių po visą Vilnių.
Čia pat, šalia kaimyninės šalies vėliavą tvirtai spaudė Žirmūnų Tuskulėnų bendruomenės pirmininkas Remigijus Samuilevičius. Ir į bežodį jo kvietimą netruko atsiliepti būrys vilniečių. Visai netoli liaudies dainoms toną davė Aurelijos Bakutienės vadovaujamas Žirmūnų moterų ansamblis „Neris“, savo vietą užėmė Žirmūnų bendruomenės pirmininko Martyno Demšės šeima bei daugybė kitų. Vieta ne taip ir svarbu – miesto širdis didelė, savo gyvąjį kraują geba pasiųsti net į atokiausias sostinės kūno kampelius. Tad daugybė Vilniaus gatvių tądien pražydo draugyste, šypsenomis, nusidažė Trispalvėmis ir kaimynų vėliavų spalvomis. Tapo jauku ir gera.
Beveik kaip prieš 30 metų. O tuos mažyčius „beveik“ man asmeniškai (kadangi nebuvau „dronas“, tai pasitenkinsiu asmeniniais įspūdžiais) kompensavo gyvosios grandinės kaimynės – Agnė iš kairės ir Ieva iš dešinės. Agnė, atsivedusi savo mažą sūnelį, pasakojo, jog prieš tris dešimtis metų dar vaikščiojusi po stalu, o Ieva santūriai nutylėjo. Padariau išvadą, kad greičiausiai kaimynė iš dešinės dar tik buvo (o gal ir nebuvo) savo tėvelių planuose. Tiesa, Ievos ranką tvirtai laikė draugas ir skaitytojams turbūt bus nesunku atspėti, kokie linkėjimai tądien sukosi pagyvenusios tetos, šių eilučių autorės, galvoje… Tik sakau: mintys buvo šviesios.
Tądien garbė susikibti rankomis teko pačiame 30-mečio Baltijos kelio epicentre – Katedros aikštės prieigose. Mūsų buvo tiek daug, kad gyvoji grandinė jau „grasino“ susidvigubinti. Tuomet Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkui Sakalui Gorodeckiui kilo mintis į būrį „pavadinti“ ir Karalių Mindaugą. Apsupo vilniečių rankos paminklą žiedu ir mūsų tapo „kaip tik“. Apglėbėme ne tik Vilnių, bet ir savo istoriją su visomis dedamosiomis. Ir, ačiū gerasis Dieve, niekam, o niekam tądien nekilo mintis aiškintis, ar nepažeidė mūsų didysis ir vienintelis karalius kokių nors teisių, ar nenusikalto tuomet prieš amžius prievolėms, visi priėmėme Jį į ratą be išlygų. Šiomis dienomis tai beveik prilygsta stebuklui.
O kai taip, tai tolerancijos pakako ir į būrį susitelkusiems, tautine simbolika pasidabinusiems vilniečiams, iškilmingai ant LMA Vrublevskių bibliotekos mūro dar kartą, iš naujo, simboliškai pakabinusiems Jono Noreikos – Generolo Vėtros nuotrauką. Įspūdis buvo nepakartojamas: visi matė ir vienas kitam nekibo į atlapus. Tikrai kaip prieš 30 metų. O kad taip mes vilniečiai, o ir visi Lietuvos gyventojai, rastume savyje jėgų tokiai vienybei ir tolerancijai bent kartą metuose. Gal, sakau, paskui dvi dienas, tris ir taip pamažu solidarumo, supratimo, pakantumo, gal net atleidimo link…
Jei Baltijos kelio 30-mečio gyvojoje grandinėje stovėjote ir jūs, mieli žirmūniečiai, tikrai žinau – namo parsinešėte ypatingą užtaisą. Tikiu, kad esate talentingesni už šių eilučių autorę ir savo išgyvenimais galėjote pasidalyti ir su tais, kurie galbūt dar ar jau negalėjo dalyvauti Kelyje.
Atsisveikindama su savo naujomis pažįstamomis, gavau įpareigojimą: vėl susitikti po 30 metų. Man tai būtų rimtas iššūkis. Labai norėčiau, bet.. sudėties veiksmas rodo nekuklius skaičius ir t.t. Tačiau nuoširdžiai linkėčiau ateiti Agnei, Ievai jau su suaugusiais savo vaikais, atsivesti anūkų. Grįžę iš Kelio, tokiems, kaip aš, jie galėtų papasakoti, ką matė ir išgyveno. Šito pakaktų su kaupu, nes reikštų, kad Lietuva yra, gyva ir vis dar patikliai tiesia ranką draugystei.
A. Bakutienės nuotr. N. Krasniauskienės nuotr.