Vos tik Žirmūnų seniūnė Ona Suncovienė paragino, gyventojai nieko nelaukę birželio 20 d. ir sugužėjo į paplūdimį. Kai gerai pamąstai, pradėti švęsti Jonines anksčiau yra daug geriau nei per vėlai. Tuomet galima dar ir į draugų šventę suspėti ir namiškius Jonus ir Janinas pagerbti.
Ieškota dvasios atgaivos ir bendrystės
Visi sveteliai tądien buvo pakviesti pro simbolinius vartelius žengti, veidelį ypatinguoju Joninių vandeniu apsiprausti, lininiu rankšluosčiu apsišluostyti, kad jėgų ir dvasios švaros visiems metams pakaktų. Na, o „į vidų“ atėjusius pasitiko improvizuota lauko salė su patogiai įsitaisyti kviečiančiomis kėdžių eilėmis ir scena, pridengta palapinės kupolo, jeigu tradiciškai lietuviškai dangus prakiurtų. Žodžiu, pasiruošta švęsti buvo kaip reikiant.
Nepasibodėjo ir kaimynai žirmūniečių savo apsilankymu pagerbti. Dainai toną davė „Vilniaus gija“, šokiui – „Vilniaus ainiai“. Saviveiklininkai dar ir gerą nuotaiką kartu su instrumentais įsidėjo, kai paplūdimyje išpakavo – netruko visus susirinkusius ja užkrėsti. Ir nuvilnijo medžių viršūnėmis muzikos garsai, ir suskambo Joninių dainos – iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau, ir pradėjo kojos nejučiomis į taktą mušti, kol galų gale priverstinai pakėlė jauną ir seną bei kartu su ansambliečiais įsuko į šokio sūkurį, į ratelį suvadino.
Buvo smagumo ir pilvui. Žirmūnų seniūnija gira ir sūriu vaišino. Sakė, kad vietiniai Jonai ir Janinos pasistengė, bet kas ten viską supaisys. Svarbu, kad gerai buvo.
Draugų būry ir Joninių laužas nebuvo nei per karštas, nei per šaltas, tik toks, kokio reikia. Ir laižė ugnies liežuviai dangų, ir atsispindėjo laužo liepsnos susirinkusiųjų akyse ir įžiebė plačias šypsenas visų veiduose.
Pagerbti varduvininkai
Tradiciškai pagerbti Žirmūnų Jonai ir Janinos. Šįkart jų buvo tik du. Jonas – ant motinos rankų patogiai įsitaisęs santūrusis metų ir aštuonių mėnesių vyrukas bei šilto ir šalto mačiusi ponia Janina. Su Jonuku susitarėme pasikalbėti po kelerių metelių, kai žodžių atsargos bus gausesnės. Ponia Janina mielai sutiko įspūdžiais pasidalyti tuoj pat.
Jos tėtis buvo Jonas, brolis – Jonas, ji pati, antras vaikas šeimoje, Janina pakrikštyta. Likimas suvedė ir su jaunikaičiu, vardu Jonas. Negana to, paaiškėjo, kad abu tą pačią dieną, birželio 26-ąją, tik kelerių metų skirtumu buvo gimę. Deja, tądien ponia Janina Jonines šventė viena. „Turėjau nuostabų vyrą, mylintį ir atsidavusį šeimai, bet jau 30 metų, kai netekau. Amžinybėn išėjo ir tėtis bei brolis. Tačiau neliūdžiu. Tikrąją Joninių dieną aplink mane susiburs dukros, gyvenančios Lietuvoje, šeima ir vienatvės – kaip nebūta“, – pasakojo moteris. Žirmūnuose Jonines senjorė kasmet švenčia nuo tada, kai užgimė tradicija. Pagal ją – kokie penkeri metai gali būti.
Ponia Janina – žinoma žolininkė. Pati prezidentė D. Grybauskaitė jos surinktomis žolelėmis ligas ne kartą baidė, televizijos ją daugybę kartų filmavo ir kalbino. Myli, pasak jos pačios, ji ne tik augalus, bet dar labiau žmones. Štai ir stengiasi dėl jų, kol kojos neša. Sakosi, kad retą dieną ją užtiktume namuose, vis reikalai reikalėliai veja. Į paslaptingą augalų pasaulį mergaičiukę įvesdino senelė. Būdavo eina abi karvės perkelti, o močiutė vis į kitą žolynėlį rodo ir porina, nuo kokios nelabos jis gelbsti. Mergaitė buvo imli, įsiminė. Apgaili senjorė, kad močiutė, jai dar paauglystės nesulaukus, smarkiai pasiligojo ir pamokos nutrūko.
Įdomu ir tai, kad varduvininkė – viena seniausių Žirmūnų gyventojų. Atsikraustė į mikrorajoną 1965 metais. Iš pradžių esą joks autobusas čia nevažinėjo, tikras pasaulio pakraštys buvo.
Tikra žinia: Žirmūnuose kasmet pražysta papartis
Kai visi svečiai iki soties prisidainavo ir prisišoko, vaišių prisiragavo, susiruošė Nerimi vainikus plukdyti. Drąsiai galima sakyti: šiemet žirmūniečių svajos pildysis. Visi vainikai srovę pagavo ir išplaukė, nė vienas atgal negrįžo.
Tądien buvo pakeltas ir didelės paslapties šydas. Tiesa, vos vos. Vyriausioji šventės šeimininkė O. Suncovienė pašnabždėjo, kad ne šiaip šiemt žirmūniečiai anksti švęsti suvadinti. Taip galimai laimėta daugiau laiko papartynus išžvalgyti. Tiesa, paparčio žiedas pražysta tik per Jonines, bet jeigu laimės ieškoti išsiruoši anksti, tikimybė surasti išauga. Ir dar pašnekovė prasitarė, kad kasmet kas nors iš vietinių tą paparčio žiedą būtinai suranda ir nuraško. O štai kas tie laimingieji, seniūnė pasakyti negali – čia jau paslapčių paslaptis. Gal žinoti ir nebūtina. Svarbu, kad laimės netrūktų nė vienam – ir jau radusiam, ir dar tebeieškančiam.
Joninių šventės akimirkos. Alberto Bakučio nuotr.
