Pats laikas padaryti oficialų pranešimą. Sutelktinėmis žirmūniečių pastangomis, seniūnei Onai Suncovienei vadovaujant, čigonkoms, daktarkoms, velniams, žebravotojams ir kitokiems persirengėliams padedant pavyko iš Žirmūnų žiemą išguiti. Nuo šiol šioje Vilniaus teritorijoje skelbiamas pavasaris.
Tenka pastebėti, kad kova nebuvo lengva. Pagrindiniai Užgavėnių varžovai – Lašininis su Kanapiniu taip vienas kitam šonus audė, kad net kraujo buvo. Tačiau muzikai užgrojus, folkloriniams ansambliams „Vilniaus gija“ ir „Vilniaus ainiai“ davus toną ritualiniams šokiams, burtažodžius sukalbėjus, o visokioms ožkoms, avinams ir gervėms didelį triukšmą keliant, tikslą pasiekti pavyko – paskelbta atgimstančios gamtos pergalė.
Gal ir nebūtų taip pasisekę, bet labai padėjo gausiai riebiais blynais, riestainiais, skaniausiais sausainiais ir spurgomis Žirmūnų seniūnijos darbuotojų nukrautas stalas, lietuviškame ūkyje užauginti obuoliukai. Susirinkę gyventojai ir nežemiškos būtybės pasistiprino ir apsisprendė: iš vietos nesitrauks, kol žiema nebus išspirta, o Morė nesupleškės. Į verkšlenimus ir dantų užkalbinėjimą buvo nutarta nekreipti jokio dėmesio.
Tačiau šiemet be dyvų neapsieita. Į skverelį prie seniūnijos sugužėję sveteliai net dvi Mores išvydo. Kaip paporino seniūnijos šeimininkė O. Suncovienė, visi nesusipratimai – dėl rinkimų, kurių viena balsavimo apylinkė čia pat, už seniūnijos sienos, buvo įrengta. Žiemos perėjūnes suklaidino žodis „rinkimai“. Jos, kvaišos, suprato, kad čia toks grožio konkursas. Tad kovo 5-osios vakarą prisistatė net dvi ir visaip bandė dėl dėmesio konkuruoti. Viena baltai, kita raudonai apsirėdė. Tai buvo gardaus juoko visiems susirinkusiems.
Po neilgai trukusio žirmūniečių pasitarimo nustatyta tikroji ir apsišaukėlė Morės. Žirmūniečiai nutarė deginti baltąją apsišaukėlę. Kitą pasiliko Joninių laužui. Iki to laiko visas negeroves pastarajai sukraus. Atsiims nelaboji, grūmojo jai gerieji žmonės, už visas Žirmūnų šaligatvių duobes, perdegusias lempas, sulaužytus suoliukus. Būtų žinojusi, trynė rankomis gyventojai, ko gero pati būtų ankstyvąją mirtį pasirinkusi.
Ir aš ten buvau, viską savo akim mačiau, per barzdą taukai varvėjo, bet ir burnoj turėjau.