Ką tik skaitmeninio raštingumo pradžiamokslį, organizuotą Europos Sąjungos struktūrinių fondų projekto „Prisijungusi Lietuva“ lėšomis, Vilniaus centrinėje bibliotekoje išklausė dešimt Žirmūnų senjorų. Jie tapo pirmaisiais šios bibliotekos klausytojais, mokymuisi vietoj kompiuterio pasirinkę planšetę. Ar pasiteisino toks pasirinkimas ir ar mokymo rezultatai džiugina klausytojus? Apie tai kalbamės su mokymų dalyviais, lektoriais bei „naujoviško“ sumanymo (tiesą sakant, tokia galimybė programoje numatyta, tik retai naudojama – aut. pastaba) iniciatorium Žirmūnų Tuskulėnų bendruomenės pirmininku Remigijum Samuilevičium.
Netrukus prasidės šeštasis, paskutinis, mokymų „Skaitmeninės technologijos TAU: ateik, sužinok, išmok“ užsiėmimas. Kol dar renkasi klausytojai, prisėdu šalia čia atskubėjusiųjų anksčiau.
Kursų vertinimai: nuo „puiku“ iki ironijos, slepiančios kartėlį
Romutė Varkalienė sakosi esanti patenkinta mokymo rezultatais. „Ankstesniame užsiėmime išmokome užsiregistruoti į polikliniką internetu, pasirinkti specialistą. Nuo šiol, neišeidama iš namų, sugebėsiu nukeliauti į daugybę pasaulio muziejų. Mūsų amžiuje tai – ypatingas šansas. Juk tikrai nesame pertekę nei pinigų, nei sveikatos, kad pajėgtume nuosavomis kojomis nukakti visur, kur užsimanome. Esu smalsus žmogus, mane domina daugybė dalykų, gavau pagalbos, kaip sau atverti dar didesnes galimybes. 18 val. mokymų niekaip neužtenka. Pajutau pasiekimų skonį ir noriu išmokti daugiau. Jau dairausi, kada bus pažengusiųjų kursai. Man patiko, kad mokėmės dirbti planšetėmis. Manau, sprendimas pasiteisino.
Motyvuoja ir dėstytojų pagyrimai. Jie mus su Petru Demše išrinko pažangiausiais klausytojais“,- šypsosi jaunomis akimis senjorė ir rodo į šalia sėdintį vyriškį (abu nuotraukoje).
Petras Demšė sakosi turėjęs tam tikrus pagrindus, gal tik kiek fragmentiškus. Į kursus ėjęs be jokių išankstinių lūkesčių. Ko bebus mokomas, žinojo, pravers, nes nė vienoje srityje žinių pakankamai neturėjęs. Po kursų galįs pasakyti tą patį: toli gražu ne visko buvo išmokytas, ko galbūt pagal jį reikėtų labiausiai, ir toli gražu ne viską gebėjęs, ką siūlė lektoriai, pasiimti. „Supraskite, mes nesame jau tokie greiti ir imlūs. Mums reikia laiko viską „sukramtyti“ ir „sudėlioti į lentynas“. Iš esmės kursai nenuvylė. Tiesa, kiekvienas norėjom dirbti su savo planšete, jeigu tokią turėjom, o teko mokytis bibliotekos įranga. Tai gal kiek mušė motyvaciją ir stabdė procesą, nes pripratimas – tikrai ne paskutinėje vietoje. Bet ne tai svarbiausia. Pvz., mokymasis palyginti produktų kainas man lyg pasirodė besąs toks nelabai prasmingas, smulkmeniškas užsiėmimas. Iš tiesų eini į parduotuves ir susirandi kur pigiau. Tačiau kai pagalvoju, kad yra galimybė pasidairyti internete, kur toks pat televizorius ar skalbimo mašina kainuoja pigiau, tai čia ženkli pagalba senjoro kojoms ir piniginei“,- užbaigė pokalbį senjoras.
Aleksandra Marcinkevičiūtė prieš daugelį metų pati stovėjo prie lektorės pulto. Ji visoje Sovietų sąjungoje diegė skaičiavimo mašinų centrus. Puikiai išmanė viską apie kompiuterių prototipą, buvo šios srities lyderė. Kaip pati sako, gavo tiek „spindulių“, kad ir tiesiogine, ir perkeltine prasme skaitmeninė technika ją „trankė“ ir „tranko“ iki šiol. Todėl moteris apsisprendė ir gerus tris dešimtmečius nuo elektroninės įrangos laikėsi atokiai. Tačiau pagaliau senjorė turėjo pripažinti: be šiuolaikinių priemonių komunikavimo reikalų sutvarkyti tampa neįmanoma. Moteris yra Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacijos Žirmūnų skyriaus pirmininkė, todėl dažniausiai jai tenka prievolė siųsti bičiuliams kvietimus į renginius, skleisti informaciją. Kadangi iki šiol naudojosi laidiniu telefonu, tai, kaip pripažįsta, privargo sočiai. Dabar tikisi, kad reikalai paspartės: jei negebės iš pradžių informaciją paskleisti socialiniuose tinkluose, tai bent elektroniniu paštu ją sugebės išsiuntinėti visiems iš karto. Ko moteris imasi, bendruomenė žino – daro ryžtingai ir profesionaliai. Tad mokymams ji įsigijo planšetę.
„Na, ką galiu pasakyti. Nelengva nei mokytis, nei mokyti žmogų skaitymo, kai jis nepažįsta raidžių“,- ironizuodama savo pasiekimus apibūdino pašnekovė. Vis dėlto pripažino, kad kompiuterių klasę palieka ne tuščiomis: šio bei to išmokti pavyko ir jai. Ko pasigedo? Labiausiai ji tikėjosi išmokti apmokėti komunalinių paslaugų sąskaitas, deja, tokios pamokos nebuvo.
Pašnekovė pripažino, kad sunku jai, pradedančiajai klausytojai, lygintis su tais, kurie atėjo mokytis jau turėdami šiokios tokios praktikos. Nepaisant to, dėstytojai į A. Marcinkevičiūtę atkreipė dėmesį. Pasirodo, ilgi darbo metai atitinkamoje srityje išugdė bendrąjį supratimą ir jis niekur nedingo. Moteris klausinėjo savo lektorių kryptingai, ką išgirdusi gana sėkmingai pritaikė praktikoje, neretai kelis žingsnius gebėjo savarankiškai žengti be pagalbos iš šalies, vadovaudamasi vien sveika nuovoka ir kažkada turėtomis panašiomis žiniomis. Beje, skaitmeninio raštingumo kursuose pagal amžių ši senjorė, ko gero, galėtų būti rekordininkė. Gaila, biblioteka apie klausytojų amžių informacijos nerenka, tad palyginti nėra kaip.
Vieniems feisbukas – neribotos galimybės, kitiems – apkalbų irštva
Paskutinioji paskaita skirta feisbuko temai. Mokymai prasideda teorine dalimi. Dėstytojai supažindina su socialinio tinklo galimybėmis. Jiems dar nespėjus prieiti prie kiekvieno klausytojo ir parodyti, kaip susikurti paskyras, pasigirsta klausimas apie saugumą. Tuomet bibliotekos darbuotojai apsisprendžia iki galo „išsemti“ tos dienos teorinę dalį, o likusį laiką paskirti praktiniams užsiėmimams. Akivaizdu, kad mokymo plano pakeitimas jiems jokia naujiena.
Feisbuko pavojus jie iliustruoja konkrečiais pavyzdžiais, pataria, kaip apsisaugoti nuo nekviestų „draugų“, kokių savo duomenų neskelbti viešai, kaip susikurti ar įsiprašyti į uždaras ar pusiau uždaras grupes. Supažindina su mesendžerio galimybėmis. Ir tik tuomet jau eina į pagalbą kiekvienam savo mokiniui individualiai. Viena klausytoja iš karto pareiškia, kad ji susikurti šioje apkalbų irštvoje asmeninę paskyrą jokio noro neturinti. Lektorė mandagiai atsitraukia.
O štai p. Romutė, priešingai, apipila klausimais: kodėl jos mobiliajame telefone esantis mesendžeris yra be vaizdo kameros. Tenka paplušėti ir dėstytojams, kol nustato, kas ir kaip. Klausytojai teiraujasi ne tik kaip grupuoti nuotraukas, bet ir kaip ištrinti konkretiems asmenims anksčiau rašytas žinutes arba skelbtas nuotraukas. Iš to matyti, kad dauguma klausytojų nėra visiški naujokai, jie jau turi ir savo asmenines paskyras ir patyrę susirašinėti su savo draugais. Dėstytojai tik įspėja, kad viešai paskelbti nuotraukas iš kelionių užsienyje reikia gerai apgalvojus ir jokiu būdu savo istorijoje nenurodžius asmeninio adreso, telefono ir kitų duomenų, galinčių padėti nusikaltėliams identifikuoti asmens gyvenamąją vietą. Senjorai linguoja galvomis ir garsiai svarsto: ar tik nebūtų geriausia susilaikyti nuo spontaniškumo ir dalintis su draugais kelionių įspūdžiais jau sugrįžus namo.
Paskaitos pabaigoje visi pildo anketą, vertina programos ir dėstymo kokybę, atlieka testą, dėkoja dėstytojams ir žada netrukus susitikti kituose, pažengusiųjų mokymuose.
Lektoriai: programa galėtų būti ne tokia intensyvi
Per pertrauką lektorė Laura Gylienė (nuotr.) ir lektorės asistentas Martynas Vrubliauskas sako, kad jeigu jiems būtų galimybė rinktis, pirmenybę greičiausiai teiktų užsiėmimams kompiuteriu. Mat kompiuteriu, kaip teigia lektoriai ir taip pat bibliotekos darbuotojai, lengviau seniems žmonėms susikurti elektroninį paštą, užsiregistruoti feisbuke, atlikti kitas operacijas. Planšetė, anot jų, tai – išmanusis telefonas su didesniu ekranu, tačiau, palyginti su kompiuteriu, jo techninės galimybės yra mažesnės. „Pvz., besinaudojant planšete, „pasislepia“ meniu juosta ir klausytojai sutrinka. Tenka eiti prie kiekvieno atskirai ir padėti, tuomet krinta mokymosi sparta“, – teigė L. Gylienė. Esą jiems tai – nemenkas nuostolis, nes kiekvienas užsiėmimas yra gausus naujų dalykų. Paklausti, kaip jie subalansuoja perteikti būtinos informacijos srautą ir pradedančiųjų mokymosi spartą, teigė, kad tenka kiek improvizuoti. Kai įmanoma, trumpina teorinę dalį ir stengiasi pasiekti pagrindinius užsiėmimo tikslus. Svarbiausius dalykus išdėstyti pavyksta, o antraeilius – nelygu kokio pajėgumo grupė, apibendrino pašnekovai. Ir garsai svarstė, kad sudaryta mokymų programa gal yra mažumėle per ambicinga. Tačiau tai nėra kokie neatitaisomi praradimai. Yra analogiški kursai, rengiami jų ir kitose miesto bibliotekose pažengusiesiems, konsultacijos, kurias užsiregistravus iš anksto galima gauti bibliotekoje individualiai. Tai nebus mokymasis naudotis skaitmeniniu įrenginiu nuo A iki Z, tačiau konkrečiu klausimu, pvz., kaip įdėti nuotraukas į socialinius tinklus ar įkelti į savo elektroninį paštą, ar kaip persikelti iš mobiliojo telefono į kompiuterį, patarimų gauti įmanoma.
Dar yra nemokama Suaugusiųjų mokymosi informacinė sistema smis.lt, kurioje užsiregistravus atsivers tikras interaktyvus žinių lobynas. Bus galima ne tik pasikartoti išklausytą mokymų turinį, bet ir išmokti pagal galimybes daug naujų dalykų. Projekto vykdytojai (Informacinės visuomenės plėtros komitetas, asociacija „Langas į ateitį“, Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vidaus reikalų ministerija) kartu su mokymų organizatoriais, kurių yra taip pat net keturi, bei partneriais, šiuo atveju savivaldybės biblioteka, periodiškai skelbia kitus „Prisijungusios Lietuvos“ suplanuotus renginius, kurių metu medžiaga skelbiama Youtube, atsakinėjama tiesiogiai į prisijungusių klausytojų klausimus ir kt.
Būtina ištobulinti skaitmeninius komunikavimo įgūdžius
Savo pastebėjimais dalinosi ir Žirmūnų Tuskulėnų bendruomenės pirmininkas R. Samuilevičius. Anot jo, poreikį mokytis jau seniai provokavo Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacijoje menkai išvystyta komunikacija elektroniniu paštu, skaipu, vaiberiu, feisbuku ir kitomis skaitmeninėmis priemonėmis. Daugiausiai iki šiol buvo bendraujama telefonu arba gyvai pranešant naujienas arba paskelbiant jas per renginius. Tai esą labai apsunkina operatyvią informacijos sklaidą, apriboja jos išsamumą.
„Ėmiausi iniciatyvos surasti organizaciją, kuri padėtų senjorams įvaldyti išvardintas komunikavimo priemones. Pavyko susitarti su organizacija, vykdančią projektą „Langas į ateitį“. Nors jos programa ne visai atitiko mano išsakytą viziją, vertinu, kad mokymai suteikė dalyviams žinių tolesniems komunikacijos įgūdžiams ugdyti, – aiškino pašnekovas. – Vis dėl to jeigu tarčiausi dėl dar vienų mokymų arba pats imčiausi juos vesti, svarstyčiau parengti programą, labiau orientuotą į komunikavimo įgūdžių tobulinimą. Siekčiau, kad užsiėmimų metu būtų sukurtas senjorų komunikacijos tinklas pradedantiesiems, per kurį vėliau jau „iš namų“ būtų lavinami įgūdžiai dalintis aktualia informacija. Į šį tinklą būtų įtraukiami vis nauji dalyviai. Taip aš įsivaizduoju Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacijos narių įtinklinimą.
